Na va, praėjus keletui dienų nuo mano didžiojo žygio prisėdau sudėt nerealiųjų įspūdžių į laišką jums.
Monstras, vardu Eyjafjallajökull (t.y. trijų islandiškų žodžių junginys - sala/kalnas/ledynas), prieš porą metų išgarsėjęs savo pelenų debesimi (ir priminęs apie Islandijos egzistavimą visai Europai), įveiktas! Visagalis Google sako, kad jo aukštis - 1666 m. (velniškas skaičius, ar ne?), tačiau mes pačios viršūnės nepasiekėm - tai ir nebuvo planuota. Pasitenkinom (o kaip gi gali būt nepatenkintas?) užkopimu iki kraterio krašto, ir uostėm iš monstro nasrų vis dar kylantį garą 1585 m. aukštyje...
Kelionė aukštyn užtruko apie 5-6 valandas. Pirmoji valanda buvo pati sunkiausia, kai ne vieno keliautojo galvoje sukosi ne itin optimistiškos mintys, mat kopėm į itin statų šlaitą, iš pradžių pasidengusį samanomis, o vėliau vien žvyro, pelenų ir akmenų mišiniu... O kur dar stiprus vėjas... :) Po to tapo truputį lengviau - ne taip statu, bet vis į kalną. Po truputį daugėjo sniego plotelių aplink, tada žengėm ant ledyno. Aplink - vien beribė baltuma, žibanti saulėj.
Viršūnėje - nerealaus stiprumo vėjas, verčiantis iš koto, tačiau kvapą gniaužė ne tik pastarasis, bet ir vaizdai - debesys apačioje, vandenyno kraštas ir begalinė erdvė aplink.
Prieš kelionę buvom iš visų pusių prigrasinti, kad bus labai sunku, mat tai - vienas sudėtingiausių Islandijos kalnų... Bet visgi, net ir su mano, sakyčiau, ne pačia geriausia fizine forma, žygis pasirodė įveikiamas. Nesakau, kad buvo visai lengva (raumenis dar ir dabar jaučiu), bet "po visko" juk lieka tik geros emocijos :) O ir prisiminimai apie sunkiausius momentus tik sustiprina pasididžiavimo jausmą, cha, cha :)
Tiek šiam kartui. Palinkėsiu jums įveikti savo viršukalnes.
