Su kai kuriais iš jūsų jau bandžiau trumpai pasidalinti šios nerealios kelionės įspūdžiais bei nuotraukomis, bet nusprendžiau čia nuosekliau ir daugiau papasakoti apie tas 5 dienas, kurių, ko gero, nė vienas iš keliautojų nepamirš.
Šiame žemėlapyje pažymėjau visą mūsų kelionės maršrutą: žalia spalva - pirmoji diena, mėlyna - antroji, oranžinė - trečioji, raudona - ketvirtoji ir geltona - penktoji diena.
Mūsų ekipažas iš Sólheimar šiaurės vakarų kryptimi pajudėjo ankstyvą ūkanotą ketvirtadienio, balandžio 5-osios rytą. Mašinos, kurią pakrikštijome Suzie Sulta, bagažinė ir visa laisva erdvė salone buvo prigrūsta daiktų ir maisto (daugiausia pyragų, kurių turėjom tiek, kad sunku buvo patikėti, jog visus suvalgėme). Kelionės pradžioje norėjosi sustoti kone prie kiekvieno krioklio, nes visų jų galybė užima kvapą, tačiau jų Islandijoje devynios galybės, tai vėliau apsiribojome tik pačiais įspūdingiausiais. Tada perkeliavę vakarinę salos dalį pradėjome ieškotis vietos nakvynei ir apsistojome kažkokio ūkininko žemėje ant upės kranto su tolumoje šniokščiančiu kriokliu. Naktis pasitaikė lietinga, tačiau ne tokia ir šalta, kokios galėjome tikėtis.
Antrosios dienos rytas išaušo ganėtinai ramus, tad papusryčiavę ir susipakavę patraukėme per šiaurinę salos dalį Mývatn link, aplankydami antrą pagal dydį Islandijos miestą Akureyri (iš tiesų tai tik miestelis, turintis vos 17 tūkst. gyventojų) ir dievų krioklį Goðafoss, kuris pasirodė tikrai vertas savo vardo. Pavakare pasiekėme tos dienos tikslą - ežerą Mývatn, kurio apylinkėse radome urvus, savyje slepiančius karštas versmes, puikiai atsigaivinome, sušilome po ilgos kelionės ir apsistojome nakčiai. Be to, tą vakarą džiaugėmės ir laužo šviesa/šiluma, mat pakeliui vienoje degalinėje nusipirkome maišą malkų (ir čia ne joks išpindėjimas - tiesiog medžiai čia - absoliuti retenybė).
Pirmąjį trečiosios kelionės dienos pusdienį praleidome Mývatn apylinkėse, vaikščiodami tarp vulkaninės kilmės uolų, braidydami po velniškai lipnų molį ir uosdami supuvusių kiaušinių kvapu alsuojančią žemę. Tada, kai kurioms merginoms paskelbus ultimatumą apie dušo reikalingumą, užsukome į baseiną (tradicinį islandišką - po atviru dangumi). Taigi, taip jau nutiko, kad tą dieną į kelią išriedėjome tik popietę. Kelyje į rytinę salos pakrantę dar aplankėme galingiausią Europos krioklį ir tuo pačiu patį šiauriausią savo kelionės tašką - Dettifoss. Vienas smagesnių nuotykių buvo pasukimas iš pagrindinio kelio Nr.1 į šunkelį Nr. 939, kuris padėjo mums sutaupyti beveik 100 km kelio ir praturtino mūsų kelionę įstabiais rūku apsigobusiais kalnais ir svaiginančiais aukščiais. Trečiąją naktį dalis ekipažo pasirinko miegą patogiose ir šiltose hostelio lovose, o kiti buvo nepaprastai laimingi sėdėdami prie laužo ant fjordo kranto su puodeliu arbatos rankose ir vėliau buvo užmigdyti vandenyno ošimo ir lietaus barbenimo į palapinės stogą.
Sekmadienio rytą pradėjome velykiniais pusryčiais hostelyje, kuriais pasirūpino Bogna, mat tai buvo pirmosios jos Velykos toli nuo namų. Tada atgal į kelią - į pietus, raitydami zigzagus rūkuotomis fjordų pakrantėmis... Dangus pamažu pragiedrėjo, saulė išsklaidė rūką, atidengdama islandiškas grožybes. Ketvirtosios dienos kulminacija, ko gero, galima vadinti prisilietimą prie Vatnajökull - didžiausio Europos ledyno. Ledyninėje lagūnoje plaukiančios ledo lytys, didžiulės uolos ir pavasarinės saulės šiluma - sunku ir žodžiais nusakyt. Pavakare pasiekėme Vík - piečiausią Islandijos tašką. Tiesą saulė ten, nors ir švietė, jau visai nebešildė, nes viskas buvo draskoma kone uraganinio vėjo, o prieš akis laukė pati šalčiausia naktis...
Ir vis tik, nubudus saulėtą paskutinės dienos rytą buvo gaila, kad teliko vos kelios šio neeilinio nuotykio, pavadinto "Aplink Islandiją" valandos. Trumpas paskutiniosios dienos kelias mus apdovanojo saulėtais juodo smėlio paplūdimiais ir paskutiniu šios kelionės kriokliu - Skógafoss, pasipuošusiu vaivoryštėmis.
Ačiū Islandijai už viską - nenusakomą grožį ir atšiaurumą.
P. S. Kelionės garsas - Gus Gus albumas "Arabian Horse", puikiai papildęs islandiškus peizažus:
