13. Penktadienis

Sveiki gyvi, (ne)pasiilgę mano laiškų,

Beveik skriete praskriejo pirmosios dvi šių metų savaitės ir aš, nors ir vis tingėdama prisėst prie savo blogo, prisimindavau visus jus, likusius namuose. Namuose? Tiesą sakant, nebežinau, kur tie mano namai. Čia jaučiuosi jau tikrai sava (tiek žmonių, supančių mane, tiek kasdienės rutinos, tiek jaukios atmosferos dėka). Tad namai, ko gero, jau tikrai čia. Tikrai ne idiliškai idealūs namai, gi visur visko pasitaiko, bet tiesiog vieta, kurioje šiuo metu jaučiuosi gerai.

Kas naujo nutiko? Ogi sulaukėm dviejų naujų savanorių - portugalės ir... lietuvio. Apie jų atvykimą žinojom dar prieš gerus porą mėnesių, tai nebuvo staigmena, tačiau buvo tikrai smagu gauti šiek tiek šviežio kraujo į Hraunprýði venas, cha, cha. Juolab, lietuviško kraujo - juk taip gera ryte pasisveikint "Labas rytas".

Darbiniai reikalai dabar gerokai aprimę, mat sausis-vasaris visam Sólheimar yra itin ramus laikotarpis. Kartais dėl to tampa truputį liūdna, norisi daugiau veiklos. Bet va, ta proga, nors ir labai tingėjosi, visgi ryžausi tęsti islandų kalbos mokymąsi - šią savaitę pradėjom papildomą kalbos kursą, žinioms, gautoms per pirmąjį papildyti. Sakau, gal netyčiom išmoksiu ko nors naudingo, nors prisipažįstu - nepersistengiu su kalbos studijom...

Aplink vis dar tamsu - nors saulė ir grįžta po truputį. Dažnai ima miegas. Gamta neretai siaučia - tai pūgos, tai vėjai, tai lietūs, neretai tampa net ganėtinai ekstremalu. Iš Sólheimar nebuvau išvažiavus jau daugiau nei mėnesį, bet ir nesinori. Tiesiog įsisukau į itin ramų, tykų gyvenimą su kasdieniais malonumais, darančiais gyvenimą čia tokiu, kad galiu pasakyt "esu laiminga".

Su meile,

A.

2012. Pradžia.

Su Naujaisiais, mielieji!

Štai, prisiruošiau prisėsti ir pasidalint su jumis savo (po)šventinėmis nuotaikomis.

Tarsi nepastebėtas praskriejo gruodis, įnešęs truputį sumaišties dėl šventinio laikotarpio - laukimo, ruošimosi, nerimo dėl to, kaip kas bus... Bet, kaip visad, šventės praskrieja dar greičiau nei laikas jų laukiant. Ir, galiu teigt, kad pilnai pasiteisino strategija "nesitikėk per daug", mat šventės pavyko daug kartų geriau nei kad kada būčiau drįsus pasvajot.

Jaukios buvo Kalėdos, žmonių, nepanorusių aplankyt savo šeimų (cha!), apsupty. Su skaniu maistu, nustebinusiomis labai mielomis dovanomis, naktiniais visai nekalėdinių filmų seansais. Naujųjų sutikimas taip pat tapo smagiu, improvizuotu pasibuvimu. Nors iš pradžių planavom juos sutikti Reykjavík'e, kelionė ten pasirodė pernelyg sudėtinga ir neverta pastangų. Ir puiku. Kas gali būti geriau už Naujuosius, kurių sutikimas, dar likus kelioms valandoms iki vidurnakčio pradėtas didžiuliu laužu ir fejerverkais Borg'e (artimiausiame miestely, nes visiškai to nesitikėję gavome mašiną), tada jauki vakarienė namuose, 12 valanda ekologiškų vištų namelyje geriant toksišką braškių skonio šampaną  ir galiausiai lauželis daržinėje saugantis nuo kartais imančio lyti lietaus ir šildantis karštu vynu?

Puiki pradžia ne mažiau įspūdingiems metams nei praėjusieji. Žinau, ką veiksiu artimiausius aštuonis mėnesius, tuo ir raminu save. O paskui - bus kas būt privalo. Ačiū Gintei už paguodą, kad: "jei tiksliai žinai ko nori, tai arba mažai nori, arba žinai per daug". Teatneša 2012-ieji susivokimą, drąsą keisti tai, ką norisi pakeisti ir nuotykius ilgam įstrigsiančius atmintin.