Paskutinis laiškas

Žinau, kad pastaruosius mėnesius jūsų tikrai nelepinau laiškais - pasiekdavo jie jus itin retai, o net ir tie, kuriuos gaudavot buvo gan trumpi ir išsamumu nepasižymintys. Dėl to atsiprašau, bet pasiteisinimą, ko gero, galiu rasti tik vieną - laikas čia lekia kaip išprotėjęs, darbai veja vienas kitą, tarp jų įsiterpia kelionės ir visa tai sudaro visumą, vadinamą kasdienybe. O toje kasdienybėje radus laisvą momentą dažnai tesinori tik slappa af (isl. atsipalaiduoti) ir laiką leisti su žmonėmis, o ne kompiuteriu...

Bet va, šį kartą, prisėdau atiduoti rimtą duoklę jums, tikiuosi, pasiilgusiems ne tik laiškų, bet ir manęs. Tokia tad įžanga į paskutinįjį laišką, mat kelionė namo jau suplanuota, bilietas nupirktas ir iki to momento, kai mano vis dar islandiškom dulkėm pasidengę batai palies Lietuvos žemę, teliko mažiau nei dvi savaitės.

O nuotaikos pastaruoju metu labai nevienareikšmiškos. Daug melancholijos, sentimentų ir nerimo, mat Sólheimar per šiuos metus neabejotinai tapo mano namais. Ir viskas, pradedant širdžiai mielais Home's People, čia atrastais tikrais draugais, baigiant prisiminimų kupinomis vietomis, neleidžia ramiai palikti šio kampelio. Tikrai nesakau, kad Sólheimar - rojus - ir čia būna visko. Kaip ir bet kur kitur. Metai laiko, nors ir lyg akimirksnis prabėgę, atnešė pačių įvairiausių patirčių. Ir jei manęs dabar paklaustumėt, ką man reiškia ši vieta, aš atsakyčiau, kad čia praleidau vienus geriausių (o gal geriausius?) metus savo dar neilgame gyvenime, čia sutikau žmones, kurie visada išliks mano atminty, čia aš jaučiausi laiminga. O ir Islandija, kuri, patys žinot, yra unikalus kraštas, tapo labai artima, su galybe gražių vietų, įstrigusių atmintin ir keletu mėgstamiausių kampelių, į kuriuos, manau, visada norėsis sugrįžt.

Tuo pačiu pastarosiomis dienomis vis dažniau pagalvojant apie Lietuvą apima šioks toks ilgesys - vietų ir žmonių. Norisi sugrįžti - pamatyti, kas pasikeitė, o kas liko po senovei. Bet kažkur giliai jaučiu nerimą, kad aš ir pati pasikeičiau ir nebebus taip, kaip buvo; tad, ko gero, į tą pačią vietą (ne geografiškai) sugrįžti jau nebeįmanoma. Mintyse tada tik formuojasi noras, kad sugebėčiau išlaikyt Sólheimar dvasią, kad ir kur bebūčiau. O prie nerimastingų nuotaikų nemenka dalimi prisideda ir netikrumas dėl ateities, nes nežinau, kur gyvenimas nuves toliau...

Bet dabar belieka susikoncentruot į atsisveikinimų ir pakavimosi rūpesčius bei stengtis, kad paskutinės dienos  Mano saloje būtų tokios pat nepakartojamos kaip ir visi, kad ir taip greitai prabėgę, metai.

Pabaigai - nuotrauka iš atsisveikinimo su Islandija kelionės - Dettifoss krioklio galybė, atimanti žadą:

Iki (greito!) pasimatymo.

Aistė

Islandijos perlas - Vakarų fjordai

Šiuo laišku jus pasiekia ganėtinai švieži įspūdžiai iš paskutinės mano kelionės - daugiau nei savaitę atostogų vakarų Islandijoj.

Ekipažas: aš ir Niels

Automobilis: ganėtinai sena ir ne pačios geriausios būklės Toyota Corolla iš "Cheap Jeap"

Nakvynė: 8 naktys palapinėje pačiuose įstabiausiuose kampeliuose (Islandijoje palapinę statytis galima praktiškai bet kur)

Dušas: geoterminio vandens baseinas po atviru dangumi - beveik kiekvieną dieną, mat tokį galima rasti net mažiausiuose miesteliuose.

Maistas: pusryčiai - vaisiai su Skyr (islandiškas jogurtas), pietūs - ruginė duona su įvairiais sūriais, vakarienės - kas vakarą nauji kulinariniai šedevrai ant dujinės viryklės

Trasa (planas): Snæfellsnes pusiasalis ir Vakarų fjordai

Trasa (įvykdyta): Snæfellsnes pusiasalis,Vakarų fjordai, truputis Šiaurės fjordų ir Reykjanes pusiasalis pietuose (viso - apie 2300 km)

Įspūdis apie Vakarų fjordus: jie - ganėtinai izoliuoti, tad didžioji dalis turistų, keliaujančių aplink Islandiją juos aplenkia. Gamta labai laukinė - nors visa Islandija civilizuotumu nepasižymi, bet tai itin akivaizdu Vakarų fjorduose. Tipinis vaizdelis - žvyrkelis, vedantis fjordo pakraščiu, vienoj kelio pusėj status šlaitas aukštyn, kitoje - žemyn. Nuo kitoje fjordo pusėje matomo automobilio tave gali skirti valanda kelio, nors jis ir rodos gan arti. Tačiau čia niekad nesijauti vienas - esi nuolat apsuptas būrių paukščių ir galybės avių, kurios ganosi visiškai laisvos. Kartais kelias užkyla į nerealias snieguotas kalnų aukštumas, kai debesys lieka apačioje. Kartais ilgo, nežinia kur vedančio kelio gale randi uolėtą šlaitą su švyturiu ant krašto... Stebuklų žemė!

Po šios kelionės galiu nedvejodama sakyt, kad radau savo mylimiausią Islandijos dalį. Jie ypatingi, bet, deja, nuotraukomis tą sunku atskleisti. Vis tik stengiausi ;) 

Apie mano aukščiausią viršukalnę

Na va, praėjus keletui dienų nuo mano didžiojo žygio prisėdau sudėt nerealiųjų įspūdžių į laišką jums.

Monstras, vardu Eyjafjallajökull (t.y. trijų islandiškų žodžių junginys - sala/kalnas/ledynas), prieš porą metų išgarsėjęs savo pelenų debesimi (ir priminęs apie Islandijos egzistavimą visai Europai), įveiktas! Visagalis Google sako, kad jo aukštis - 1666 m. (velniškas skaičius, ar ne?), tačiau mes pačios viršūnės nepasiekėm - tai ir nebuvo planuota. Pasitenkinom (o kaip gi gali būt nepatenkintas?) užkopimu iki kraterio krašto, ir uostėm iš monstro nasrų vis dar kylantį garą 1585 m. aukštyje...

Kelionė aukštyn užtruko apie 5-6 valandas. Pirmoji valanda buvo pati sunkiausia, kai ne vieno keliautojo galvoje sukosi ne itin optimistiškos mintys, mat kopėm į itin statų šlaitą, iš pradžių pasidengusį samanomis, o vėliau vien žvyro, pelenų ir akmenų mišiniu... O kur dar stiprus vėjas... :) Po to tapo truputį lengviau - ne taip statu, bet vis į kalną. Po truputį daugėjo sniego plotelių aplink, tada žengėm ant ledyno. Aplink - vien beribė baltuma, žibanti saulėj. 

Viršūnėje - nerealaus stiprumo vėjas, verčiantis iš koto, tačiau kvapą gniaužė ne tik pastarasis, bet ir vaizdai - debesys apačioje, vandenyno kraštas ir begalinė erdvė aplink. 

Prieš kelionę buvom iš visų pusių prigrasinti, kad bus labai sunku, mat tai - vienas sudėtingiausių Islandijos kalnų... Bet visgi, net ir su mano, sakyčiau, ne pačia geriausia fizine forma, žygis pasirodė įveikiamas. Nesakau, kad buvo visai lengva (raumenis dar ir dabar jaučiu), bet "po visko" juk lieka tik geros emocijos :) O ir prisiminimai apie sunkiausius momentus tik sustiprina pasididžiavimo jausmą, cha, cha :)

Tiek šiam kartui. Palinkėsiu jums įveikti savo viršukalnes.

Artėjant gimtadieniui arba 3/4 islandiško kelio

Štai jau ir gegužės pabaiga - nė nepajutau kaip ji priartėjo. Tik va, ta nuolatinė saulės šviesa padeda suvokti, kad tikrai atitolome nuo žieminės tamsos. Saulei patekėjus 4 valandą ryto ir džiuginant mus iki nuostabaus saulėlydžio apie 11 vakaro (nors, iš tikrųjų šviesa užsilaiko nuo 3 valandos ryto iki vidurnakčio) net ir vėsiam orui esant pajunti, kad vasara jau čia. Medžiai taip pat jau sprogsta, tad netrukus "ledo žemė" sužaliuos visu gražumu. Nors, ko gero, jums, esantiems žemyne, toks mano vasaros aprašymas skamba keistokai...

Darbų pastaruoju metu netrūksta, mat ir kepykla įžengė į vasarinį sezoną. Dabar Sólheimar kavinė atidaryta kiekvieną dieną, parduotuvė "Vala" taip pat sulaukia daugiau klientų, o ir Reykjavík'o parduotuvės parduoda vis daugiau mūsų gaminių (ypač naujų ekologiškų veganiškų sausainių iš linijos "Hnellur"), tad kartais vos spėjam suktis ir tenka prašyti pagalbos iš pašalies. Bet tuo tikrai nesiskundžiu - čia taip pat, lyginant su žiemos periodu, dabar daug smagiau.

Hraunprýði gyvenimas taip pat nuolat kinta. Sulaukėm poros World Wide Friends grupių, apsistojančių su mumis porai savaičių, pavasario praktikantų grupė jau po truputį planuoja grįžimą namo, o juos pakeisiantys būsimi Hraunprýði gyventojai vasarai atvyks birželio pradžioje. Tiesa, turiu pripažint, kad tas senbuvio jausmas ganėtinai keistas - rodos tavo namai, tavo tvirtovė, o štai ima ir įsiveržia į ją tuntas naujakurių...

O rytoj švęsiu savo gimtadienį. Ir dėkosiu likimui už puikius metus. Gal net rasiu kokią žvakę užpūst tikėdamasi, kad ateinantys taip pat nenuvils. 

Linkėjimai Lietuvon. Pasimatysim po trijų mėnesių...

Kelionė aplink Islandiją arba 5 nepamirštamos dienos

Su kai kuriais iš jūsų jau bandžiau trumpai pasidalinti šios nerealios kelionės įspūdžiais bei nuotraukomis, bet nusprendžiau čia nuosekliau ir daugiau papasakoti apie tas 5 dienas, kurių, ko gero, nė vienas iš keliautojų nepamirš.

Šiame žemėlapyje pažymėjau visą mūsų kelionės maršrutą: žalia spalva - pirmoji diena, mėlyna - antroji, oranžinė - trečioji, raudona - ketvirtoji ir geltona - penktoji diena.

Mūsų ekipažas iš Sólheimar šiaurės vakarų kryptimi pajudėjo ankstyvą ūkanotą ketvirtadienio, balandžio 5-osios rytą. Mašinos, kurią pakrikštijome Suzie Sulta, bagažinė ir visa laisva erdvė salone buvo prigrūsta daiktų ir maisto (daugiausia pyragų, kurių turėjom tiek, kad sunku buvo patikėti, jog visus suvalgėme). Kelionės pradžioje norėjosi sustoti kone prie kiekvieno krioklio, nes visų jų galybė užima kvapą, tačiau jų Islandijoje devynios galybės, tai vėliau apsiribojome tik pačiais įspūdingiausiais. Tada perkeliavę vakarinę salos dalį pradėjome ieškotis vietos nakvynei ir apsistojome kažkokio ūkininko žemėje ant upės kranto su tolumoje šniokščiančiu kriokliu. Naktis pasitaikė lietinga, tačiau ne tokia ir šalta, kokios galėjome tikėtis.

Antrosios dienos rytas išaušo ganėtinai ramus, tad papusryčiavę ir susipakavę patraukėme per šiaurinę salos dalį Mývatn link, aplankydami antrą pagal dydį Islandijos miestą Akureyri (iš tiesų tai tik miestelis, turintis vos 17 tūkst. gyventojų) ir dievų krioklį Goðafoss, kuris pasirodė tikrai vertas savo vardo. Pavakare pasiekėme tos dienos tikslą - ežerą Mývatn, kurio apylinkėse radome urvus, savyje slepiančius karštas versmes, puikiai atsigaivinome, sušilome po ilgos kelionės ir apsistojome nakčiai. Be to, tą vakarą džiaugėmės ir laužo šviesa/šiluma, mat pakeliui vienoje degalinėje nusipirkome maišą malkų (ir čia ne joks išpindėjimas - tiesiog medžiai čia - absoliuti retenybė).

Pirmąjį trečiosios kelionės dienos pusdienį praleidome Mývatn apylinkėse, vaikščiodami tarp vulkaninės kilmės uolų, braidydami po velniškai lipnų molį ir uosdami supuvusių kiaušinių kvapu alsuojančią žemę. Tada, kai kurioms merginoms paskelbus ultimatumą apie dušo reikalingumą, užsukome į baseiną (tradicinį islandišką - po atviru dangumi). Taigi, taip jau nutiko, kad tą dieną į kelią išriedėjome tik popietę. Kelyje į rytinę salos pakrantę dar aplankėme galingiausią Europos krioklį ir tuo pačiu patį šiauriausią savo kelionės tašką - Dettifoss. Vienas smagesnių nuotykių buvo pasukimas iš pagrindinio kelio Nr.1 į šunkelį Nr. 939, kuris padėjo mums sutaupyti beveik 100 km kelio ir praturtino mūsų kelionę įstabiais rūku apsigobusiais kalnais ir svaiginančiais aukščiais. Trečiąją naktį dalis ekipažo pasirinko miegą patogiose ir šiltose hostelio lovose, o kiti buvo nepaprastai laimingi sėdėdami prie laužo ant fjordo kranto su puodeliu arbatos rankose ir vėliau buvo užmigdyti vandenyno ošimo ir lietaus barbenimo į palapinės stogą.

Sekmadienio rytą pradėjome velykiniais pusryčiais hostelyje, kuriais pasirūpino Bogna, mat tai buvo pirmosios jos Velykos toli nuo namų. Tada atgal į kelią - į pietus, raitydami zigzagus rūkuotomis fjordų pakrantėmis... Dangus pamažu pragiedrėjo, saulė išsklaidė rūką, atidengdama islandiškas grožybes. Ketvirtosios dienos kulminacija, ko gero, galima vadinti prisilietimą prie Vatnajökull - didžiausio Europos ledyno. Ledyninėje lagūnoje plaukiančios ledo lytys, didžiulės uolos ir pavasarinės saulės šiluma - sunku ir žodžiais nusakyt. Pavakare pasiekėme Vík - piečiausią Islandijos tašką. Tiesą saulė ten, nors ir švietė, jau visai nebešildė, nes viskas buvo draskoma kone uraganinio vėjo, o prieš akis laukė pati šalčiausia naktis...

Ir vis tik, nubudus saulėtą paskutinės dienos rytą buvo gaila, kad teliko vos kelios šio neeilinio nuotykio, pavadinto "Aplink Islandiją" valandos. Trumpas paskutiniosios dienos kelias mus apdovanojo saulėtais juodo smėlio paplūdimiais ir paskutiniu šios kelionės kriokliu - Skógafoss, pasipuošusiu vaivoryštėmis.

Ačiū Islandijai už viską - nenusakomą grožį ir atšiaurumą.

P. S. Kelionės garsas - Gus Gus albumas "Arabian Horse", puikiai papildęs islandiškus peizažus:

Pa-va-sa-ris!!!

Tadadadam... Laiškas po ilgooos pertraukos :)

Jau atėjo laikas, kai ledo ir ugnies žemėj nebeliko sniego. Na ne visoj šioj žemėj, bet bent jau tiek, kiek akys žiūrint iš Sólheimar aprėpia (neskaitant snieguotų viršukalnių). Ir turiu didelę viltį, kad žiemiški orai nebesugrįš, nors, čia tokių dalykų nesuplanuosi. Diena nenusakomu greičiu ilgėja ir jau dabar šviesa užsilaiko daugiau nei 13 valandų. Keista rodosi prisiminus Kalėdinį periodą, kai dienos šviesos praktiškai nemačiau - dabar viskas kitokiom spalvom švyti. 

Balandžio mėnuo čia pradės darbų, susijusių su pabudimu iš žiemos miego maratoną. Visų pirma, balandžio 19-ąją (pirmąją vasaros dieną pagal islandiškas tradicijas) įvyks spektaklio, kuris statomas Sólheimar kasmet, premjera. Tai didelis įvykis visai bendruomenei, jam daug ruošiamasi ir repetuojama jau dabar. Tiesa aš į šią veiklą neįsitraukiau ir dėl to džiaugiuosi, nes toli gražu ne viskas vyksta sklandžiai ir taip kaip norėtųsi, o visi, tai patyrę savo kailiu pripažįsta, kad šis bendruomenės susitelkimas gali kainuoti nemažai laiko/nervų. :)

Balandžio mėnuo čia taip pat paženklintas Žaliojo balandžio vardu ir skirtas aplinkosaugos ir tvaraus vystymosi tematikai. Tam bus skirta nemažai renginių, kurios organizuojame daugiausia mes - savanoriai. Mes su kolege Pami šiuo metu ruošiame veiklas susijusias su maistu ir jo gamyba. Mūsų idėja, pavadinimu "Maisto draugai", bus orientuota į Home's People ir skatinimą juos daugiau ir sveikiau gaminti namuose, bei tvirtesnės bendruomenės lipdymą daugiau laiko praleidžiant (gaminant ir vakarieniaujant) kartu. Be to, planuojame edukacinių filmukų programėlę apie sveiką maistą, vietinius maisto produktus bei maisto pakuočių naudojimo mažinimą.

O kur dar netikėtai greitai ateinančios Velykos. Joms Islandijoje skiriama kur kas mažiau dėmesio nei Kalėdoms, tačiau švenčių proga turėsime penkias laisvas dienas, per kurias planuojame praleisti keliaudami salos Šiaurėn. Laukiu nesulaukiu šių trumpučių atostogų, nes norisi pamatyti kuo daugiau šios mėnulio žemės. O ir šiaip, jau tikrai seniai nebuvau iš čia ištrūkus - pats laikas naujiems įspūdžiams, vaizdams. Tikiuosi, kad pamatysim daug ir pažadu pasidalint įspūdžiais kitame laiške.

Apie viską (o gal nieką)

Ko gero naujai nenuskambės, bet va ir vėl - dar vienas mėnuo prabėgo. Vis neprisiruošdavau laiškelio sukurpt, bet va dabar sėdau sau ir, galvoju, trumpai apžvelgsiu keletą svarbiausių vasario mėnesio įvykių...

Vienas stambiausių nutikimų - Islandijos EST savanorių Mid-term susitikimas, žymintis tai, kad įpusėjom savo tarnybos laiką. Susitikimas buvo panašus į tą, kuriame mes trise (Bogna, Niels ir aš) dalyvavome rugsėjį, tik šį kartą trumpesnis (2 dienos), laisvesnės formos, sakyčiau smagesnis. Susitikom kitus savanorius (daugiausia gyvenančius Reykjavík'e), pakeitėm aplinką, aplankėm naujas vietas. Ko gero smagiausia viso to susitikimo dalis buvo keleto valandų išvyka į urvą - didžiulią, gilią, apledėjusiais akmenim ir varveklių skulptūromis pasipuošusią požeminę tamsos karalystę.

Dar buvo trijų dienų (vasario 20-22) šventinis laikotarpis, atitinkantis lietuviškas Užgavėnes. Pirmoji diena - vadinama Bolludagur (Bandelių diena), kuri Sólheimar buvo paminėta mums kepykloje gaminant, o paskui visiems kartu valgant tradicinius pyragėlius - Bollur, primenančius didžiulius eklerus, įdarytus trupučiu rabarbarų džemo ir gausybe plaktos grietinėlės ir aplietus šokoladu. Antroji diena - Sprengidagur (Sprogimo diena), pažymima persivalgymu iki "sprogimo". Komentarų, ko gero, nereikia. Na, o galiausiai, trečioji, pelenų diena - Öskudagur - tai karnavalo, persirengėlių diena.

O šiaip jau tai, ko gero, tenka pripažinti, kad laiškai suretėjo, nes gyvenimas čia tikrai ramus, viskas tapo tiesiog natūralia kasdienybe. Bet netrukus Hraunprýði gyvenimas ir vėl gerokai pasikeis, mat jau šį savaitgalį sulauksime pirmųjų naujų gyventojų. Ir taip iš dabartinių penkių sugyventinių padvigubėsime iki dešimties ar vienuolikos. Žiemos miegas baigias. Ir vėl nemaži pokyčiai, bet visgi įdomu, ką naujo atneš nauji žmonės.

Linkėjimai visiems nepamirštiems ir nepamiršusiems. Su (prieš)paskutine kalendorinės žiemos diena!

Apie tai, kaip ieškau savęs ir kt...

Jau daugiau nei mėnuo prabėgo nuo Kalėdų - saulė juntamai grįžta ir mūsų dienos jau šviesesnės. Per 10 valandos kavos pertraukėlę, ypač esant giedram dangui, jau beveik šviesu. O ir pėdinant namo po darbo jau nebe aklinai tamsu. Net nesitikėjau, kad šviesa sugrįš taip pastebimai greitai. Tačiau oras nelepina - pastaruoju metu labai daug lyja, matyt visas arktinis šaltis nuslinko žemynan (Lietuvon), mums palikdamas tik balas ir sniego likučius. Labiausiai liūdina nekokie savaitgalių orai, mat darbo dienom visą laiką šiaip ar taip praleidžiu po stogu - norėtųsi daugiau ko nuveikt gamtoje laisvalaikiu, tad jau tikrai labai labai laukiu pavasario. Gal kiek naiviai, mat tikresnis pavasaris čia atklys tik kokį balandį...

Darbų kepykloje vis dar ne itin gausu, tai vis ką nors sueksperimentuojam, galvojam kokiais produktais būtų galima praplėst mūsų gaminių liniją. Pastaruoju metu daugiausiai orientuojamės į čatnių ar džemų gamybą (visokių: svogūnai+česnakai+rozmarinai, obuoliai+svogūnai+čili, raudoni serbentai+apelsinai+čili ir kt.). Vis tik laisvo laiko lieka ganėtinai nemažai, norėtųsi didesnio darbo tempo, mat tas laisvas laikas palieka per daug laiko mintims, kurias jau seniai stengiuosi vyti šalin. 

Mintis apie tai, kas bus po to. Gi jau praktiškai pasiekiau savo islandiško kelio pusiaukelę. Jau dabar pasiekiau tą tašką, kai neįsivaizduoju savęs grįžtant į tą pačią vietą iš kurios išvažiavau (nebūtinai geografiškai), tai kas bus dar po pusmečio? Raminu save, kad kas turi nutikt, tas nutiks, bet pastarosiom dienom tai kažkodėl jau nebelabai veikia. Tikiuos, tik laikinai. Suprantu, kad turiu tiesiog mėgautis šia diena ir tuo, ką man dovanoja neprilygstama patirtis, kurios vardas Sólheimar.

Kartais viskas čia - lyg sapnas. Tiesiog pažvelgiu į save iš šalies tam tikrais momentais ir rodos, kad tai tik iliuzija. Keista kasdienybė - kas būtų kada pagalvojęs...

13. Penktadienis

Sveiki gyvi, (ne)pasiilgę mano laiškų,

Beveik skriete praskriejo pirmosios dvi šių metų savaitės ir aš, nors ir vis tingėdama prisėst prie savo blogo, prisimindavau visus jus, likusius namuose. Namuose? Tiesą sakant, nebežinau, kur tie mano namai. Čia jaučiuosi jau tikrai sava (tiek žmonių, supančių mane, tiek kasdienės rutinos, tiek jaukios atmosferos dėka). Tad namai, ko gero, jau tikrai čia. Tikrai ne idiliškai idealūs namai, gi visur visko pasitaiko, bet tiesiog vieta, kurioje šiuo metu jaučiuosi gerai.

Kas naujo nutiko? Ogi sulaukėm dviejų naujų savanorių - portugalės ir... lietuvio. Apie jų atvykimą žinojom dar prieš gerus porą mėnesių, tai nebuvo staigmena, tačiau buvo tikrai smagu gauti šiek tiek šviežio kraujo į Hraunprýði venas, cha, cha. Juolab, lietuviško kraujo - juk taip gera ryte pasisveikint "Labas rytas".

Darbiniai reikalai dabar gerokai aprimę, mat sausis-vasaris visam Sólheimar yra itin ramus laikotarpis. Kartais dėl to tampa truputį liūdna, norisi daugiau veiklos. Bet va, ta proga, nors ir labai tingėjosi, visgi ryžausi tęsti islandų kalbos mokymąsi - šią savaitę pradėjom papildomą kalbos kursą, žinioms, gautoms per pirmąjį papildyti. Sakau, gal netyčiom išmoksiu ko nors naudingo, nors prisipažįstu - nepersistengiu su kalbos studijom...

Aplink vis dar tamsu - nors saulė ir grįžta po truputį. Dažnai ima miegas. Gamta neretai siaučia - tai pūgos, tai vėjai, tai lietūs, neretai tampa net ganėtinai ekstremalu. Iš Sólheimar nebuvau išvažiavus jau daugiau nei mėnesį, bet ir nesinori. Tiesiog įsisukau į itin ramų, tykų gyvenimą su kasdieniais malonumais, darančiais gyvenimą čia tokiu, kad galiu pasakyt "esu laiminga".

Su meile,

A.

2012. Pradžia.

Su Naujaisiais, mielieji!

Štai, prisiruošiau prisėsti ir pasidalint su jumis savo (po)šventinėmis nuotaikomis.

Tarsi nepastebėtas praskriejo gruodis, įnešęs truputį sumaišties dėl šventinio laikotarpio - laukimo, ruošimosi, nerimo dėl to, kaip kas bus... Bet, kaip visad, šventės praskrieja dar greičiau nei laikas jų laukiant. Ir, galiu teigt, kad pilnai pasiteisino strategija "nesitikėk per daug", mat šventės pavyko daug kartų geriau nei kad kada būčiau drįsus pasvajot.

Jaukios buvo Kalėdos, žmonių, nepanorusių aplankyt savo šeimų (cha!), apsupty. Su skaniu maistu, nustebinusiomis labai mielomis dovanomis, naktiniais visai nekalėdinių filmų seansais. Naujųjų sutikimas taip pat tapo smagiu, improvizuotu pasibuvimu. Nors iš pradžių planavom juos sutikti Reykjavík'e, kelionė ten pasirodė pernelyg sudėtinga ir neverta pastangų. Ir puiku. Kas gali būti geriau už Naujuosius, kurių sutikimas, dar likus kelioms valandoms iki vidurnakčio pradėtas didžiuliu laužu ir fejerverkais Borg'e (artimiausiame miestely, nes visiškai to nesitikėję gavome mašiną), tada jauki vakarienė namuose, 12 valanda ekologiškų vištų namelyje geriant toksišką braškių skonio šampaną  ir galiausiai lauželis daržinėje saugantis nuo kartais imančio lyti lietaus ir šildantis karštu vynu?

Puiki pradžia ne mažiau įspūdingiems metams nei praėjusieji. Žinau, ką veiksiu artimiausius aštuonis mėnesius, tuo ir raminu save. O paskui - bus kas būt privalo. Ačiū Gintei už paguodą, kad: "jei tiksliai žinai ko nori, tai arba mažai nori, arba žinai per daug". Teatneša 2012-ieji susivokimą, drąsą keisti tai, ką norisi pakeisti ir nuotykius ilgam įstrigsiančius atmintin.