Dalelė Islandijos į jūsų virtuvę

Pratęsdama netikėtai užklupusio rudens temą (rytoj spalis, tik šiandien susivokiau), nusprendžiau pasidalint keletu geriausių Sólheimar kepyklos receptų. Tegul jaukus kepinių kvapas užlieja namus, o saldūs skoniai padeda užmiršti visus rūpesčius...

Kryddbrauð (Prieskoninė duona)

125 g spelta miltų (manau galima naudoti ir paprastus kvietinius)
90 g avižinių dribsnių (paprastų, senoviškų, ne kokių greito paruošimo)
100 g cukraus (mes naudojam nerafinuotą)
60 g cukrinių runkelių sirupo (kažkas panašaus į DanSukker auksaspalvį sirupą)

250 ml pieno

12 g kepimo sodos

2 a.š. cinamono

Žiupsnelis maltų gvazdikėlių

Gabalėlis tarkuotos imbiero šaknies

Sumaišyti visus sausus ingredientus išskyrus avižinius dribsnius. Pieną ir sirupą užkaisti puode, bet neužvirti. Suberti avižinius dribsnius ir pabrinkinti 1 minutę. Gautą masę sumaišyti su biriais ingredientais. Gausis ganėtinai lipni, potirštė masė. Ją sukrėsti į kepimo popieriumi išklotą duonos kepimo formą. Paviršių pabarstyti avižiniais dribsniais.

Kepti 180 laipsnių orkaitėje 45 min.

Hjonabandssæla (Pyragas su šimtais variacijų)

140 g cukraus

60 g to paties cukrinių runkelių sirupo

240 g avižinių dribsnių

170 g spelta miltų

65 g rupių spelta miltų

8 g kepimo miltelių

230 g sviesto

Sumaišyti birius produktus ir sirupą, tada į masę supilti išlydytą sviestą ir suminkyti į vientisą tešlą. Pirštais išformuoti tešlą į kepimo formą (dugną ir kraštus) taip, kad tešlos sluoksnio storis būtų kokie 5 mm, pasiliekant truputį tešlos trupiniams. O tada jau vieta fantazijai. Mes gaminam rabarbarų ir obuolių įdarus. Rabarbarų - tai ilgai virtas rabarbarų džemas (iš rabarbarų, cukraus ir imbiero), obuolių įdarui sumaišom obuolius su citrinų sultimis, cukrumi, miltais ir trupučiu cinamono bei tarkuotos citrinos žievelės. Bet manau galima naudoti bet kokią tirštą uogienę, kriaušes ar kitus vaisius. Įdaro viršų pabarstyti trupiniais iš likusios tešlos.

Kepti 200 laipsnių orkaitėje 30 min.

P.S. Nesu visiškai tikra dėl kepinių dydžių, nes savo turimus receptus mažinau 10-15 kartų ;) Taigi lauksiu atsiliepimų/vertinimų/komentarų apie tai kaip sekėsi kepti ;)

On-arrival mokymai, ruduo ir (ne)normalūs žmonės

Sveiki visi, Lietuvoj ir už jos ribų,

Štai, už lango tyliai kapsint rudeniškam lietui, suvalgius dubenį karštos sriubos prisėdau parašyti naują laišką jums. O gal ir sau - mintis galvoj į lentynėles susidėliot.

Pradėti, ko gero, derėtų nuo to, ką veikiau paskutines penkias dienas. Ogi buvau savanorių On-arrival mokymuose. Tai privaloma EST dalis, kuri esą turėtų atsakyti į visus iškilusius klausimus, supažindinti su Islandijos kultūra bei motyvuoti (ar padėti išlaikyti motyvaciją) savanorystei. Mokymai vyko gražioj vietoj Islandijos vakaruose - Laugar, Sælingsdal. Jų koncepsija panaši kaip ir kitų tokio tipo mokymų (pavyzdžiui Pre-departure, kuriuos turėjau Merkinėj). Tiesa, susirinko ganėtinai įvairiaspalvė savanorių kompanija: iš viso 22 skirtingo amžiaus, tautybės, skirtingą patirtį turintys žmonės, kuriuos suvienijo EST ir Islandija. Taigi, nors patys mokymai manęs per daug nesužavėjo (pvz. pripūsk balioną ir įsivaizduok, kad jis - tavo svajonė, tada neleisk jam nukristi ant žemės ir pan., chi, chi...), ten sutikau daug įdomių žmonių, o kas naudingiausia - radau kontaktų nakvynei Reykjavik'e jei kada prireiks. Be to, gavom daug puikaus maisto (taip, taip, kartais man atrodo, kad visas gyvenimas Islandijoje sukasi tik aplink maistą - pusryčiai, kavos pertraukėlė, pietūs, kavos pertraukėlė (su saldumynais), vakarienė, užkandžiai ir truputis darbo/kitos veiklos tarp jų), mėgavomės geoterminiu baseinu po atviru dangumi (tokį, ko gero turi kiekvienas vos didesnis islandiškas kaimelis) ir dar turėjom vienos dienos kelionę į Stykkishólmur. Stykkishólmur - tai nedidelis žvejų miestelis ant jūros kranto. Ten per porą valandų laiveliu apiplaukėm aplink artimiausias salas, tada truputį sužvarbę užsukom į jaukų vietinį restoranėlį, kur paskanavom karštos sriubos. Tada turėjom porą valandų laisvo laiko, kurio tiesą sakant, pasirodė truputį per daug, nes miestelis, nors ir žavus, tikrai nedidelis :) 

Pereinant prie kitų reikalų, daug kas manęs klausia: na tai kaip tie mano sugyventiniai Bogna ir Niels? Jau beveik mėnuo kaip mes kartu, tai galiu juos švelniai pašaržuot. Ji, mano akimis, ganėtinai tipiška lenkė, mėgstanti stabilumą, ramų gyvenimą su patogumais. Įdomus faktas: bijo (beveik paniškai) sviesto ir pieno. Jis - Danijos kaimo vaikas, ūkiškų darbų mėgėjas, nemėgstantis švaistyti darbo laiko veltui. Įdomus faktas: kai juokiasi, tai visi tai girdi bent 50 metrų spinduliu. O juokiasi dažnai. Tiek trumpai, nesiveliant į detales. Mes visi skirtingi, ir tai moko tolerancijos bei daro gyvenimą kartu ganėtinai linksmą. Jau senokai supratau, kad normalių žmonių nėra - kiekvienas su savo keistenybėm :)

Toks ruduo Mano saloj - tie keletas medžių, kuriuos turim pagelto, lyja vis daugiau, o diena trumpėja. Nežinau kaip bus toliau, bet kol kas tai tikrai neliūdina. Pamažu imu jaustis Sólheimar kaip namuose. Ypač jauku čia grįžti po ilgesnės kelionės, kai įvažiavus į Hraunprýði kiemą mintyse nuskamba Home, sweet home.

P.S. Užmečiau akį į kalendorių. Šiandien - lygiai 6 savaitės nuo tos dienos, kaip mano kojos palietė šią ledo ir ugnies žemę. 6. Nei daug nei mažai, bet jos buvo tikrai turiningos. Pasistengsiu taip ir toliau ;)

Tiek šiam kartui,

Labanakt.

Pažintis su Islandija: Laugavegurinn

Visiems, kas pasiilgo mano laiškų - džiugi naujiena - grįžau iš svaigios kelionės. Galva pilna įspūdžių, fotoaparastas - nuotraukų, kišenės - smėlio ir akmenų :)

Bet apie viską iš pradžių... Rugsėjo pradžioje į Sólheimar atvyko grupė CELL studentų iš JAV, kurie čia turi įvairias paskaitas ir užsiėmimus ekologijos tematika, taip pat keliauja po Islandiją. Viena iš kelionių, numatytų jų tvarkaraštyje - žygis iš Landmannalaugar į Þorsmörk, vadinama Laugavegurinn trasa. Taip jau sutapo, kad vienas iš EST tikslų yra supažindinti savanorį su priimančia valstybe, suteikiant galimybę keliauti, taigi mūsų trijulė buvo pakviesta prisijungti prie studentų šiame žygyje.

Laugavegurinn - tai viena populiariausių trasų Islandijoje - 4 dienų žygis, per kurį įveikiami 55 nuostabaus, nuolat kintančio kraštovaizdžio kilometrai. 

Didžiausią rūpestį prieš kelionę kėlė oro prognozės. Ir (beveik) ne be reikalo... 

Pirmąją dieną įveikėme 12 km ir pakilome apie 470 m į maždaug 1000 m aukštį. Tai buvo sunkiausia diena, nes kiaurai merkė lietus ir iš kojų vertė stiprus vėjas. Visgi, nuolat kintantys pribloškiantys (nors ir rūko slepiami) vaizdai gaivino širdį. Pradedant garuojančiomis versmėmis, spalvingais vulkaninės kilmės kalnais, baigiant rūku pasidengusiais ledynais... Viskas šalia. Ko gero būtume pamatę dar daugiau jei ne lietus ir rūkas, tačiau kiekvienąkart besiropščiant į kokį kalną ir klausiant savęs "koks velnias mane čia nešė?", viršūnėje laukdavo atsakymas atimantis kvapą ir nuovargį ;)

Visa laimė, kad per naktį kalnų trobelėje drabužiai ir batai išdžiuvo. Antroji diena buvo kur kas lengvesnė - įveikėme apie 14 km, daugiausia nuokalne. Beveik be lietaus, tik su stiproku vėju leidomės žemyn, išnirome iš visa gaubiančio rūko į ledu padengtus slėnius, pamažu daugėjo žalumos, upeliukų. Temperatūra kilo, jautėmės, lyg sugrįžę iš žiemos į vasarą. Galiausiai pasiekėme žaliuojantį slėnį, kuriame prie Alftavatn (isl. Gulbių ežero) mūsų laukė jauki pastogė nakčiai.

Trečioji diena - 16 km žygis, prasidėjęs lengvu vėjeliu ežero pakrantėje. Vėliau - kalnai ir pakalnės nusėtos suakmenėjusiais troliais, bridimas per ganėtinai plačią ir sraunią (ir šaltą :)) upę, nuostabūs kriokliai. Pabaigai - kelionė per tamsaus vulkaninio smėlio dykumą siaučiant 20 m/s vėjo gūsiams. O tada atgaivai - neregėto grožio kanjono vaizdai.

Ketvirtoji diena buvo, ko gero, pati lengviausia. Lietų nuolat keičiant saulei, lydimi vaivorykščių nuėjome 14 km. Stebėjomės toliau kintančiu karštovaizdžiu - nuo gilių kanjonų ir perbrendamų upių iki rudenėjančio islandiškų žemaūgių berželių miško, kiek priminusio Lietuvą.

Visos kelionės metu mus lydėjo, nuostabiu maistu lepino, istorijom apie vaiduoklius gąsdino ir vietines legendas pasakojo du puikūs gidai Pall ir Rosa. Nepaisant nelepinusio oro, pasisekė, kad nekeliavome šiuo maršrutu vasarą, kai šią vietą užgula tūkstančiai turistų. Be mūsų grupės žygiavo tik vienas vokiečių keliautojas, tad trobelėse buvo gana erdvu, o kelyje nesimaišė turistai (kurių, sako, čia priskaičiuojama daugiau nei avių, o avių čia labai daug).

Saldi kasdienybė

Kažkuriame ankstesniame laiške rašiau, kad išvykus Frosti, man teks pasiieškoti veiklos už kepyklos ribų. Tačiau valdžia visgi nesiryžo sustabdyti kepyklos veiklos ir viskas susiklostė kiek kitaip nei planavau. Savaitę Frosti pavadavo vokietė Sandra, profesionali kulinarė (bet ne konditerė :)), kuri paprastai ruošia bendrus pietus virtuvėje, esančioje virš kepyklos. Su ja visai šauniai pasidarbavom - buvo smagu, nes mes abi ne itin gerai išmanėm kai kurių kepinių subtilybes, eksperimentavom, kai kas pavykdavo, kai kas nelabai. Be to, man patiko ganėtinai laisvas jos požiūris - kepėm įvairesnius skanėstus, ji net leido man kepti pyragą pagal savo receptą. Tačiau šį trečiadienį ji išvažiavo atostogų į Vokietiją... O tada, tik pamanykit, aš likau praktiškai viena kepykloj. Šis iššūkis truks pusantros savaitės, kol grįš Pami. Ganėtinai keista buvo sulaukti tokio pasitikėjimo, visgi aš čia - dar tik tris savaites. Bet, matyt, tokie jau tie islandai, laisvai žiūri į tokius dalykus. Dabar vienintelis, su kuriuo galiu pasitarti - Sölvi - Vigdísarhús (virtuvės) ir Nærandi šefas, tačiau jis pats ką nors gamina labai retai, dažniausiai tik rūpinasi produktų tiekimu, užsakymais ir pan. Jis padeda man išsiversti receptų ingredientus iš islandų kalbos, tai nors islandiškai dar nesuprantu, bet jau žinau produktų pavadinimus :) Kartais man padeda ir jo tailandietė žmona. Ji atvyko į Islandiją tik prieš kokią savaitę ir beveik nekalba nei angliškai, nei islandiškai. Žodžiu, linksminamės :) Kol kas, rodos, nieko neprideginau ir visi pyragai iškilo, bet dar nepasiekiau profesionalios darbo spartos ir su tortų kremais terliojuos gana ilgai. Bet turiu dar savaitę laiko patobulėti, kol grįš Pami. Tada, manau, truputį atsikvėpsiu.

Žodžiu, gyvenu saldžiai. Su nuostabiais saulėlydžiais kas vakarą ir Šiaurės pašvaistėm, jei pasiseka jų sulaukti. Vakar vakare pirmąkart sulaukėm ryškių, žalių pašvaisčių besiplaikstančių giedram danguje. Ir dar su mėnulio pilnatimi. Nepaprasta :)

P. S. Sako, kad Katla nerimsta. Manau, kad tikrai sulauksim ir ugnikalnio išsiveržimo. Va tada tai tikra Islandija :)

Nauji gyventojai ir kiti laimingi nutikimai

Štai, jau daugiau nei dvi savaitės kai aš gyvenu šitam atokiam Islandijos kaimely. Nė nepajutau kaip jos prabėgo, tad džiaugiuosi, kad aš čia ne mėnesiui ir ne dviem ;) Jau savaitė prabėgo ir nuo mano paskutinio laiško, o per ją nemažai naujo nutiko, įspūdžių daug.

Nauji gyventojai. Kaip minėjau anksčiau, "Hraunprýði" gyventojai nuolat migruoja. Iškeliavus daugeliui tų, kuriuos radau čia atvykusi, atvyksta švieži veidai. Šios savaitės topas - trys italės, kurioms gerokai virš 50, o gal ir 60 metų - Maria, Maria ir Marta. Atvyko jos čia pagal SEEDS savanorystės programą senjorams ir dvi savaites gyvens su mumis. Šiaip jau tai jos tikrai šaunios moteriškės ir į mūsų kasdienybę įnešė savotiško itališko/močiutiško žavesio.
Atvyko ir pirmoji mano likimo draugė, EVS savanorė metams - Bogna iš Lenkijos. Šaunu, dabar jau tikrai neliksiu viena visiems išvažiavus. Dabar su Bogna laukiam trečiojo mūsų komandos nario, kuris turėtų atvykti jau rytoj.

Penktadienį vakare sulaukėm dar dviejų naujų gyventojų - savaitei čia apsistojo lenkas fotografas-irkluotojas ir jo mergina, jogos trenerė iš Australijos, jau kurį laiką gyvenantys Islandijoje. Jie čia atvyko, nes rengia fotografijų parodą netolimam mieste bei ketina fotografuoti Gulfoss - vieną įspūdingiausių Islandijos krioklių, esantį maždaug už maždaug 40 km nuo Solheimar. 
Gulfoss. Penktadienio vakarą jie sumanė nuvažiuoti prie Gulfoss, apsižiūrėti, taigi man ir kitai savanorei - Darinai teko galimybė važiuoti drauge su jais ir pamatyti tikrai nerealių vaizdų. Buvo tikra atgaiva po ilgos darbo savaitės. Tiesa lijo ir buvo jau 8 - 9 val, po truputį temo, tai nuotraukos nekokios. Bet aš ten dar tikrai grįšiu ir deramai užfiksuosiu tą grožį :)

Baseinas. Gal ir truputį pavėluotai, bet atradau puikią vietą relaksacijai Solheimar - šilto (apie 36 laipsnių), geoterminio vandens baseiną po atviru dangumi ir karštą (kokių 60 laipsnių) vonią šalia jo, po tuo pačiu islandišku dangumi. Tikras malonumas. O dar kai pagalvoji, kaip puiku bus pasiplaukioti šaltą žiemą, sningant ar žvaigždėms žibant... :)
Šiaurės pašvaistė. Taip, taip, taip, jau! Pamačiau pirmąją savo Aurora Borealis. Ji nebuvo idealiai ryški ir spalvinga, nes dangus buvo ganėtinai debesuotas, bet vis tik sezonas jau prasidėjo. O manęs dar laukia ilga ir tamsi islandiška žiema, per kurią tikiuosi pamatyt dar daug pašvaisčių. Ir pažadu pasidalint nuotraukom, jei tik pavyks tai užfiksuot.