Žmonės Sólheimar: vietiniai ir atvykėliai

Ko gero visiems, su kuriais dalinausi pirmaisiais įspūdžiais apie savo naujuosius namus, užsiminiau apie 20 savo sugyventinių, su kuriais teko dalintis savanorių namo ("Hraunprýði") plotą. Tik atvykus, mane ištiko lengvas šokas dėl betvarkės svetainėje ir virtuvėje... Visa laimė buvo, kad gavau vienvietį kambarėlį atskiru su vonios kambariu. Iš tiesų, man "pasisekė" atvykti kaip tik tuo metu, kai "Hraunprýði" buvo perpildytas kaip niekada.

Tačiau per pirmąją savaitę po truputį pažinau savo sugyventinius. 11 patrakėlių Worldwide Friends, atvykusių čia dviems savaitėms sodinti medžių, nors tarp jų buvo ir tokių, kurie visiškai nežinojo kur važiuoja... Keletas internų (praktikantų), atvažiavusių 3 mėnesiams. Keista, bet tik nedaugelio jų specialybė turėjo ką nors bendro su darbu, kurį jie dirbo Sólheimar. Buvo ir pora merginų, kurios čia atvažiavo tiesiog savo iniciatyva, norėdamos mėnesį padirbėti/pagyventi eko-kaime. Kaip galima nujausti, kiekvienas čia turi savo tikslus, poreikius ir įsivaizdavimą, kaip viskas turi vykti.
Be to, visi jie - iš skirtingų valstybių - pradedant JAV, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija, baigiant Rusija ir Pietų Korėja. Taigi, nepaisant kai kurių nepatogumų, buvo visai smagu gyventi daugiakultūrinėj/daugiakalbėj aplinkoj. Supratau, kad mano rusų ir prancūzų kalbų žinios ne tokios ir prastos :)
Dabar, kai daugiau nei pusė jų išvažiavo namo (o likusieji taip pat kraunasi lagaminus), "Hraunprýði" tapo kažkaip neįprastai ramus. Ir nors nauji gyventojai čia pasirodys jau po keleto dienų, manau, kad ši ramybė liks čia iki kitos vasaros, nes gyventojų jau nebebus tiek daug.
Tokia jau "Hraunprýði" (o tuo pačiu ir Sólheimar) kasdienybė - nuolat besikeičiantys veidai ir vos ne kasdienybe tapusios išleistuvės/sutiktuvės. Kartais man darosi truputį nejauku pagalvojus, kaip šis procesas atrodo nuolatiniams Sólheimar gyventojams... O jie ir patys pripažįsta, kad stengiamasi mažinti trumpalaikių atvykėlių skaičių, į juos žiūrima visai kitaip nei į atvykusius čia ilgesniam laikui.
Taigi, vietiniai... Sveikieji ir (ne)sveikieji - kartais sunku atskirti, kas yra kas, gi riba gana slidi :) Po truputį su jais pažindinuosi, stengiuosi nepamiršti vardų, atmintyje užfiksuoti ypatybes, detales. Ir nors jų ne tiek ir daug, nelengva viską prisiminti. Nors beveik visi kalba angliškai, dažnai tenka susidurti su situacija, kai jie tarpusavy bendrauja islandiškai - ne itin jauku, bet tai puikiai motyvuoja mokytis islandų kalbą.
Tiesa, šeštadienį vakare man ir kitiems savanoriams teko laimė sudalyvauti islandiškame vakarėlyje Axel - Sólheimar projektų koordinatoriaus, namuose. Jaukiai pasėdėjom prie židinio kieme, laukdami Šiaurės pašvaisčių (taip, taip - sako, kad jos jau pasirodė - prieš keletą naktų, tik man dar nenusišypsojo laimė jas pamatyt), deja šįkart buvo pernelyg debesuota. Vėliau klausėm gitaros ir islandiškų dainų, kurias užtraukė įkaušę Axel draugai. Žodžiu, buvo puikus vakaras.
Tiek šiam kartui, daugiau apie mano gyvenimą tarp vikingų palikuonių - kitame laiške.

Kepykla "Nærandi"

Į Solheimar važiavau tiksliai nežinodama, kokį darbą man teks dirbti. Visgi vyliausi, kad teks kepti (pyragus) arba virti (muilą) :) Ogi man atvykus paaiškėjo, kad jiems kaip tik labai reikia pagalbos kepykloj - abipusis džiaugsmas.

Iki šiol kepykloj jie dirbo trise: šefas Frosti - vidutinio amžiaus islandas, labai mėgstantis dainuoti ir mokantis, bet nelabai mėgstantis kalbėti angliškai (tiesa, jis nuo rugsėjo 1 d. išeina iš darbo - kraustosi į Reykjavik'ą ir dirbs ten); Pami - portugalė mergina, kuri atvažiavo čia šių metų pradžioj keletui mėnesių kaip savanorė, bet sužavėjo visus savo kulinariniais talentais ir liko dirbti; Sigurður, kuris turi kažkokią tai protinę negalią ir gyvena čia dar nuo tada kai buvo vaikas. Jis labai draugiškas ir šnekus (truputį moka angliškai), labai domisi muzika - pradedant Mocartu, baigiant Deep Purple ir žino ko gero kiekvieną dainą, kurią groja radijas. Dirba jis iš lėto ir dažniausiai paprastus darbelius, tokius, kaip etikečių klijavimas, duonos pjaustymas ir pan.

Pami šį trečiadienį išvažiavo atostogų į Portugaliją ir grįš tik po trijų savaičių. Taigi iki rugsėjo dirbsiu su Frosti ir Sigurður, o tada, porai savaičių - kol grįš Pami - pasieškosiu darbų kitur, nes kepykla nedirbs.

O dabar prie reikalo - ką mes kepam :) Vienas iš nedaugelio dalykų, kurie gerai auga Islandijoj - tai rabarbarai, taigi Solheimar garsėja savo firminiu rabarbarų pyragu. Taip pat kepam obuolių pyragą, bandeles su cinamonu, sausainius su sezamo sėklom bei su šokoladu ir čili. Dar keletas rūšių duonos, tortukų. Taip pat čia gaminamas ir čatnis - aromatingas daržovių troškinys/padažas. Šiaip jau produktų liniją planuojama plėsti, tai manau būtų smagu prie to prisidėti. Na, laikas parodys :)

"Nærandi" stengiamasi naudoti daugiausia ekologiškus produktus, tačiau tai ne visada taip šaunu kaip gali pasirodyti, nes, pavyzdžiui, obuoliai į obuolių pyragą keliauja iš Naujosios Zelandijos... Manau būtų neblogai paieškot daugiau vietinių produktų, tokių kaip rabarbarai, ir jų panaudojimo būdų.
Aš kol kas daugiausia prisidedu prie gaminių formavimo, kepimo bei pakavimo ir jau baigiu priprast prie ganėtinai masinių gamybos apimčių. O šiaip jau tai "Nærandi" yra jauki, šilta vieta, kurioje nuolat skamba muzika, o kartais net kepėjų dainos :)

Reykjavík arba pirmieji islandų ypatumai

Kaip kai kam jau minėjau, šį šeštadienį turėjau džiaugsmo aplankyt Reykjavik'ą - šiauriausiai esančią sostinę pasaulyje, kurioje gyvena beveik 2/3 visų islandų. Kaip tik tą dieną vyko vienas stambiausių šio miesto kasmetinių renginių - Reykjavik'o kultūros naktis. Galimybės pasilikti mieste per naktį deja neturėjau, bet kaip pirmam kartui, užteko ir dieninio pasivaikščiojimo po centrą, juolab, kad ir re(n)ginių pakako. Pirmas įspūdis - priešpiet dar pakankamai erdvios gatvės į pavakarę tapo sunkiai įveikiamos.

Būtų lyg ir nieko keisto - didelis renginys, nedidelis miestas, daug vietinių ir turistų... Bet netrukus tiesiog imi pastebėti, kad kažkas čia ne taip. Ogi gausybė tėvų, stumiančių vaikiškus vežimėlius arba paūgėjusių vaikų, lakstančių aplink. Susidaro norinčių prasilenkti vežimėlių kamščiai. O kur dar dvynukų vežimėliai... :) Jeigu įprastam mieste prie kavinių žmonės palieka savo dviračius, tai čia įprastas vaizdas - eilė vežimėlių.

Kodėl yra taip kaip yra? Ogi todėl, kad kiekvienas islandas (-ė), kuriam(-iai) virš 20 turi vaiką (arba keletą). Ir tai tikrai nebūtinai reikškia, kad jie anksti tuokiasi. Be to, jie dažnai skiriasi ir vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų. Gal tiesiog bando palaikyti savo nedidelę populiaciją? :)

Beje, ne išimtis ir Solheimar - kartas nuo karto vis tenka nustebti, sužinojus, kad vienas ar kitas čionykštis turi vaiką. 

Pažintis su Sólheimar

Žinau, kad daug kam Lietuvoje prieš išvykdama pažadėjau reguliariai rašyti. Tačiau nusprendžiau, kad geriau neatakuosiu jūsų e. pašto dėžučių savo sapalionėm, o tie, kam bus įdomu, kaip gyvenu, galės viską sužinoti čia.

Taigi, taigi, visų pirma, ko gero, reikėtų pradėti nuo pažinties su Sólheimar.

Sólheimar - tai eko-kaimas, įkurtas dar 1930 m. (sako, pirmas toks Islandijoj). Jo įkūrėja Sesselja Hreindís Sigmunsdóttir, po studijų Danijoje įkvėpta Rudolf Steiner antroposofinių idėjų, nusprendė iš bažnyčios gautoje žemėje įkurti vaikų namus. Pažymėtina tai, kad ji pirmoji, nepaisydama aplinkinių prieštaravimų, Sólheimar apgyvendino normalius vaikus kartu su turinčiais negalią, maitino juos daržovėmis (nors islandai tuo metu valgė vien mėsą ir bulves). Be to, ji buvo ekologinės žemdirbystės pradininkė Skandinavijos šalyse.

Laikui bėgant Sólheimar keitėsi ir šiuo metu tai jau nebe vaikų namai. Visgi, čia tebegyvena keletas pirmųjų gyventojų, kurie atvyko dar būdami vaikais ir praleido čia net 50 ar 60 metų. Sólheimar įvardina save kaip eko-bendruomenę, besiremiančią nevyriausybinės, ne pelno siekiančios organizacijos principais. Šiuo metu čia - apie 100 nuolatinių gyventojų, iš jų 43 turi kokią nors negalią. Bendruomenėje vykdoma keletas projektų, tokių kaip ekologiškų daržovių auginimas, įvairios dirbtuvės (žvakių, muilo ir kremų, medžio, popieriaus, audimo ir mezgimo, keramikos), medžių ir kitų augalų sodinimas, kepykla. Pagrindinis šių projektų tikslas - padėti bendruomenės nariams realizuoti save bei gauti pajamų, reikalingų Sólheimar išlaikyti. Veikia parduotuvė, kavinė bei galerija, kur parduodama čia pagaminama produkcija. Taip pat čia įkurtas ir Sesseljuhús - edukacinis aplinkosaugos centras. Vasarą čia apsilanko nemažai turistų, veikia svečių namai, kuriuose gali apsistoti bet kas, panoręs geriau pažinti eko-bendruomenės gyvenimą.

Kiekviena darbo diena Sólheimar prasideda 9 val. rytiniu susitikimu prie seniausio namo kaimelyje, kurio metu visi sustoja ratu, aptaria dienos planus, susikimba už rankų, sudainuoja dainą islandiškai ir išsiskirsto į darbus. Vėliau visi susitinka per pietus, kurie visada valgomi bendrai. Įdomu tai, kad labai rimtai žiūrima į kavos pertraukėles -10 ir 15 val visi meta darbus ir kartu sėda prie kavos/arbatos puodelių :)

Tai tiek pradžiai. Laukit kitos dalies, o aš einu rinkti mėlynių :)