Ši savaitė kepykloje buvo itin darbinga - be įprastų dalykų ruošėm Kalėdinį meniu kavinei, kuri nuo šiol kiekvieną savaitgalį iki Kalėdų siūlys ypatingą programą, kalėdinius koncertus ir pan., o tai pritraukia nemažai žmonių iš už Sólheimar ribų. Taigi, kepėm vokišką Stollen, portugališką karalienės pyragą (Bolo-Rainha), itališką Panetone, imbierinius dekoruotus žmogelius, aguonų vyniotinio versiją keksiukų formelėse, kokosinius sausainėlius, panardintus juodam ir baltam šokolade, dar sausainius, iš kurių vaikai galėtų sulipdyt ir patys dekoruot imbierinį namelį. Ir taip toliau, ir panašiai. Plukomės nuo ryto iki vakaro, sutrumpindamos kavos pertraukėles iki kelių minučių.
Ir tada pas mus atėjo žiema - antroje savaitės pusėje ganėtinai stipriai atšalo ir pradėjo snigti - ir dabar vis dar sninga. Įdomus faktas - kelių nieks nebarsto druska ar smėliu, pagrindinius gal ir nuvalo, tik ne mūsų kaime. Paaiškėjo, kad turim keletą šildomų šaligatvių - dar vienas dalykas į keistų islandiškų ypatumų sąrašą. Žodžiu, viskas balta ir gražu. Visi Sólheimar pastatai jau kurį laiką nukabinėti kalėdinėm lemputėm, taip bėgant nuo visa apglėbiančios tamsos. Kalėdų eglutės (taip, taip, ne viena, o bent trys ar keturios) taip pat jau įžiebtos. Belieka laukti Kalėdų.
Šiandien - pirma Advento diena. Ta proga Elisabeth (mūsų neprilygstama 73-ejų metų vokietė savanorė) iškepė kalėdinį Stollen, išvirė punšo, uždegė vieną iš keturių raudonų žvakių ant mūsų stalo ir turėjom jaukų prieškalėdinį pasisėdėjimą su vokiška vaikų chorų muzika, chi, chi :) Po to bažnyčioje vyko Advento pradžios ceremonija, kuri buvo, rodos, labiau pagoniška nei krikščioniška. Kiekvienas paeiliui nuo pagrindinės žvakės uždegėm po žvakelę (kiekviena jų, vietoj žvakidės buvo įstatyta į išskobtą obuolį) ir dėliojom jas ant grindų sukurtoje kompozicijoje iš sausų samanų. Tai truko gerą valandą (mat žmonių bažnyčioje buvo ne tiek ir mažai) grojant vargonams, varpeliams ir giedant islandiškas giesmes. Kiekvienas kartas, kai užsuku į bažnyčią čia, mane nustebina. Gerąja prasme.
P.S. Šios dienos atradimas. Bec paprašė mūsų visų susirast mėgiamą eilėraštį savo kalba ir perskaityt jį garsiai, kad ji galėtų įsirašyt, nors dar nesugalvojo, ką su tuo darys, bet manau turėtų gautis kas nors įdomaus. Taigi, aš pradėjau galvot kokį eilėraštį man pasirinkus ir tada, be abejo, prisiminiau Justiną Marcinkevičių. Ir tada radau Judėjimą. Dalinuosi.
Judėjimas
Akis įsmeigę, rankas ištiesę,
Apakę savo šviesa,
Eina ir eina žmonės į tiesą,
Nors patys — yra tiesa.
Patys ją nešasi savo kūne,
Žino — nežino — vis tiek.
Patys sau supila naują viršūnę,
Kad būtų ko siekt.
Eikite, eikite, eikit, žmonės,
Eikit protinga minia.
Šitoj žmogaus ir tiesos kelionėj
Kažkur jūs rasit mane.
Saulė po kojom tekės ir leisis,
Viskas bus kelyje.
Paskui saulę eisi ir eisi,
Rankom sukdamas ją.
Vakaras aukštą laužą kūrena,
Degina tavo stabus.
Tik vieną kartą perėjai sceną —
Aplodismentų nebus.
