gruodžio 21, 2011

Atgal į šviesą!!!

Štai gyvenom gyvenom ir sulaukėm tamsiausios dienos čia. Tamsiau jau nebus - pamažu pajudėsim link šviesiojo metų laiko. Saulė patekėjo 11:23, nusileido 15:30, vadinas 4 valandos su trupučiu saulės šviesos... Bet ir tos nelabai buvo, nes visą dieną apsiniaukę, snigo/lijo. 

Tačiau, nepaisant to, diena buvo jauki ir šilta. Su kalėdine kavos pertraukėle prie židinio ir žvakių šviesos, per kurią, po smagaus pokalbio su Axel ir Katrin, bei komplimentų apie tai, kokie mes nuostabūs savanoriai (chi, chi...), sulaukėm pirmųjų kalėdinių dovanėlių. 

O vakare - paskutinė kalėdinio kino dalis - filmas A Christmas Carol pagal Charles Dickens, po kurio Reynir Pétur skaičiavo mano kojų pirštus ir juokais mėgino juos nukąsti... Kartais iš šalies pažvelgus į kasdienes situacijas čia nejučia pagalvoju - jei kas man būtų pasakęs, kad gyvensiu kažkur vidury Islandijos tarp pačių keisčiausių žmonių (ir omeny turiu tikrai ne tik Home's People), tikrai nebūčiau patikėjus...

Kaip bebūtų, sveikinu visus, pasiekus tamsiausią, miego, sąstingio tašką. Nuo šiandien - bundame, atsigręžiam į šviesą ir atgimstam naujiems darbams ir idėjoms.



gruodžio 17, 2011

Apie islandiškas Kalėdų tradicijas

Sveiki visi, pasiilgę laiškų skaitytojai,

Atsiprašau dėl nemenkos, tris savaites trukusios tylos. Tiesiog neturėjau noro rašyt, o ir nieko pernelyg ypatingo nevyko. Na gerai, turėjom keletą renginių/reginių/nuotykių, bet taip ir nesugalvojau, kaip tuos įspūdžius sudėt į žodžius ir sakinius. Tai matyt ir nereikėjo to daryt...

Bet kadangi tas kirminėlis, sąžine vadinamas mane vis kirbino, tai pagaliau prisiruošiau šį tą sukurpti čia. O apie ką daugiau jei ne apie Kalėdas, iki kurių tik savaitė teliko? 

Sólheimar tikrai galėtų tapti Kalėdų Senelio kaimeliu - viskas, pradedant dekoracijom, žmonių nuotaikom, renginiais, pasiruošimais... Tad pasakodama apie Islandiją ir bandydama supažindinti jus su jos kultūra negaliu praleisti svarbios jos dalies - Kalėdų tradicijų.

Kalėdų periodas čia trunka 26 dienas - nuo gruodžio 12 iki sausio 6 dienos. Tai siejama su 13 (taip taip, Islandai jų turi lygiai 13!!!) Kalėdų senelių atėjimu/išėjimu. Ateina jie po vieną per 13 dienų iki gruodžio 24, o tada pradeda po vieną išeidinėt iki kitų metų. Kiekvienas Kalėdų senelis turi savo vardą ir pomėgius (dažniausiai jie mėgsta ką nors pavogti arba šiaip ką nors iškrėsti). Pavyzdžiui, vienas vagia maisto likučius iš puodų, kitas tranko durimis, kiti vagia žvakes, mėsą ar dar ką nors. Daugiau apie juos čia. Tradiciškai vaikai gruodžio 12-osios naktį palieka savo batus ant palangės iki pat Kalėdų, kasryt juose randa kokią smulkią dovanėlę (arba bulvę - už blogą elgesį).

Tikima, kad visi 13 Kalėdų senelių yra trolių Grýla'os ir jos trečiojo vyro Leppalúði vaikai. Grýla vaizduojama kaip ganėtinai baisi būtybė, panaši į kokią lietuvišką raganą, jos įvaizdis plačiai naudotas vaikams bauginti. Dar vienas svarbus islandiškų Kalėdinių legendų herojus - didelė juoda Kalėdų katė (Jólaköttinn), gyvenanti su Grýla ir Leppalúði. Ji suvalgo visus, kurie per Kalėdas neapsivelka naujų drabužių.


Su artėjančiom Kalėdom! Tiek kalėdinės nuotaikos šiam kartui. 
Kitą kartą gal bus plačiau apie Sólheimar ir gyvenimą čia. Bet kitą kartą...

lapkričio 27, 2011

Žiema ir Kalėdų laukimas

Ši savaitė kepykloje buvo itin darbinga - be įprastų dalykų ruošėm Kalėdinį meniu kavinei, kuri nuo šiol kiekvieną savaitgalį iki Kalėdų siūlys ypatingą programą, kalėdinius koncertus ir pan., o tai pritraukia nemažai žmonių iš už Sólheimar ribų. Taigi, kepėm vokišką Stollen, portugališką karalienės pyragą (Bolo-Rainha), itališką Panetone, imbierinius dekoruotus žmogelius, aguonų vyniotinio versiją keksiukų formelėse, kokosinius sausainėlius, panardintus juodam ir baltam šokolade, dar sausainius, iš kurių vaikai galėtų sulipdyt ir patys dekoruot imbierinį namelį. Ir taip toliau, ir panašiai. Plukomės nuo ryto iki vakaro, sutrumpindamos kavos pertraukėles iki kelių minučių.

Ir tada pas mus atėjo žiema - antroje savaitės pusėje ganėtinai stipriai atšalo ir pradėjo snigti - ir dabar vis dar sninga. Įdomus faktas - kelių nieks nebarsto druska ar smėliu, pagrindinius gal ir nuvalo, tik ne mūsų kaime. Paaiškėjo, kad turim keletą šildomų šaligatvių - dar vienas dalykas į keistų islandiškų ypatumų sąrašą. Žodžiu, viskas balta ir gražu. Visi Sólheimar pastatai jau kurį laiką nukabinėti kalėdinėm lemputėm, taip bėgant nuo visa apglėbiančios tamsos. Kalėdų eglutės (taip, taip, ne viena, o bent trys ar keturios) taip pat jau įžiebtos. Belieka laukti Kalėdų.


Šiandien - pirma Advento diena. Ta proga Elisabeth (mūsų neprilygstama 73-ejų metų vokietė savanorė) iškepė kalėdinį Stollen, išvirė punšo, uždegė vieną iš keturių raudonų žvakių ant mūsų stalo ir turėjom jaukų prieškalėdinį pasisėdėjimą su vokiška vaikų chorų muzika, chi, chi :) Po to bažnyčioje vyko Advento pradžios ceremonija, kuri buvo, rodos, labiau pagoniška nei krikščioniška. Kiekvienas paeiliui nuo pagrindinės žvakės uždegėm po žvakelę (kiekviena jų, vietoj žvakidės buvo įstatyta į išskobtą obuolį) ir dėliojom jas ant grindų sukurtoje kompozicijoje iš sausų samanų. Tai truko gerą valandą (mat žmonių bažnyčioje buvo ne tiek ir mažai) grojant vargonams, varpeliams ir giedant islandiškas giesmes. Kiekvienas kartas, kai užsuku į bažnyčią čia, mane nustebina. Gerąja prasme.

P.S. Šios dienos atradimas. Bec paprašė mūsų visų susirast mėgiamą eilėraštį savo kalba ir perskaityt jį garsiai, kad ji galėtų įsirašyt, nors dar nesugalvojo, ką su tuo darys, bet manau turėtų gautis kas nors įdomaus. Taigi, aš pradėjau galvot kokį eilėraštį man pasirinkus ir tada, be abejo, prisiminiau Justiną Marcinkevičių. Ir tada radau Judėjimą. Dalinuosi.

Judėjimas

Akis įsmeigę, rankas ištiesę,
Apakę savo šviesa,
Eina ir eina žmonės į tiesą,
Nors patys — yra tiesa.

Patys ją nešasi savo kūne,
Žino — nežino — vis tiek.
Patys sau supila naują viršūnę,
Kad būtų ko siekt.

Eikite, eikite, eikit, žmonės,
Eikit protinga minia.
Šitoj žmogaus ir tiesos kelionėj
Kažkur jūs rasit mane.

Saulė po kojom tekės ir leisis,
Viskas bus kelyje.
Paskui saulę eisi ir eisi,
Rankom sukdamas ją.

Vakaras aukštą laužą kūrena,
Degina tavo stabus.
Tik vieną kartą perėjai sceną —
Aplodismentų nebus.

lapkričio 20, 2011

1/4 vs. 3/4

3 mėnesiai arba 1/4 mano islandiškos avantiūros laiko praėjo - 3/4 to go.

Kaip jaučiuosi? Dviprasmiškai. Iš vienos pusės laikas čia bėga nenusakomai greitai (ir kuo toliau, tuo greičiau), tad atrodo, jog prabėgo vos kelios savaitės nuo tada, kai mano kojos palietė šią vulkaninės kilmės žemę. Iš kitos pusės, daug kas (pradedant vietomis, baigiant žmonėmis) čia atrodo jau taip gerai pažįstama, kad imu jaustis tarsi nuolatinė Sólheimar gyventoja. Nepaprastai įdomi gyvenimo kaime patirtis - toli nuo civilizacijos, ganėtinai izoliuotoje vietoje (turint omeny, kad ištrūkti iš čia nėra lengva, o sugrįžti - dar sunkiau). Yra miestietiškų dalykų, kurių ilgiuosi, bet kur kas daugiau tokių, kurių visiškai nepasiilgau.

Ko išmokau? Daug ko... Pradedant kepimo subtilybėm (Pami puiki to mokytoja), kurios įsisavinamos tiesiog nejučia - nors, atrodo, nieko specialiai nesimokiau, bet palyginti su tuo, ką žinojau prieš Sólheimar, dabar žinau daug daugiau... Baigiant tolerancija kitai nuomonei ir gebėjimu išlikti nepriklausoma (klausytis savo vidinio balso, chi, chi?!). Sólheimar - tai vieta, kur nuo savęs nepabėgsi. Čia kartais turim net truputį per daug laiko buvimui su savimi. Bet, ko gero, tokia jau ta Islandija - atšiauri, tyli, tolima (ir tuo pačiu jau artima) žemė, kurioje vietos visiems - daugiau nei pakankamai.

Kas liko? Kuo daugiau žinai, tuo daugiau nežinai - būtent taip jaučiuosi. Dar liko daug dalykų, kuriuos čia turiu išmokti/pamatyti/patirti. Tam turiu 9 mėnesius. O gi per tiek gali gimt nauju žmogumi...


lapkričio 12, 2011

"Eko" kaimas - tikrasis veidas

Šiam laiškui kaupiausi jau kurį laiką, vis atidėliodama pradžią. Bet štai, ramus šeštadienis, tai nusprendžiau pagaliau prisėst ir pasidalint su jumis savo mintimis apie Sólheimar kaip eko-kaimą.

Kaip rašiau dar pirmajame savo laiške, Sólheimar visur skelbiasi esantis eko-kaimas/eko-bendruomenė. Pagrindo tam, žinoma, yra, tačiau daugiausia jis, ko gero, turėtų būti siejamas su produkcija, kuri čia gaminama, o ne gyvenimo būdu, kuris propaguojamas... Bet apie viską iš eilės.

Taip, taip, auginam čia ekologiškus pomidorus, agurkus, salotas, dekoratyvinius augalus ir medžius. Turim net ekologišką vištidę, vienintelę tokią visoje Islandijoje. Kepam ekologišką duoną. Gaminam ekologiškus muilus, kremus ir šampūnus. Visa tai išties labai puiku, bet daugelis atvykėlių nustemba, nes Sólheimar nėra tokia vieta, kurios paveikslas iškyla daugelio mintyse galvojant apie tipinį eko-kaimą.

Daugelis Sólheimar gyventojų (nė nekalbant apie negalią turinčius žmones) gyvena čia visiškai "normalų" gyvenimą, kaip ir kiti mirtingieji bet kurioje kitoje Islandijos vietoje. Jie vartoja ganėtinai nemažai, taip sukurdami ne pačius mažiausius kiekius atliekų. Taip taip, atliekas rūšiuojame, bet net ir tai nevyksta idealiai - kartą man jau teko dalyvauti perrūšiuojant stiklo, plastiko ir aliuminio konteinerių turinius - rodos, kad ne visiems aišku, ką vaizduoja paveikslėliai ant konteinerių. Beveik kiekvienas darbuotojas čia turi automobilį ir vargu ar stengiasi kooperuotis šioje srityje, nors daugelio kelionių tikslas tas pats - Selfoss arba Reykjavik.

Vienintelis išties tvariu laikytinas pastatas čia - Sesseljuhúss, visą reikalingą energiją gaunantis iš vėjo, saulės ir geoterminių šaltinių. Bet ir tai, juokingas pastebėjimas - informacija apie tuo metu gaunamą energiją rodoma didžiuliame monitoriuje, kabančiame ant Sesseljuhúss sienos. Laimė, kad bent naktį jį išjungia, nes girdėjau, kad anksčiau jis šviesdavo visą parą...

Tikrai nesakau, kad čia blogai eko prasme, tiesiog yra dar daug erdvės tobulėjimui. Ir, manau, tikrai judama ta linkme, tiesiog viskam reikia laiko ir pastangų.

lapkričio 02, 2011

Apie mano pirmą Helovyną ir pirmuosius Kalėdų kvapus

Štai jau lapkritis. Nė nepastebėjau, kaip spalis prabėgo. Kartais tampa baisoka, kad laikas bėga taip greitai... Prasidėjo dar viena atsisveikinimų banga - rudens praktikantai po truputį išsivažinėja. Lapkritį dar nieko, bet gruodį namuose liksim vos keliese (su už lango stūgaujančiais vėjais ir vos keliom valandom šviesos), bet tada, ko gero, užsiimsim kalėdiniais rūpesčiais. Nors, tiesą sakant, jie jau dabar po truputį prasideda - kepykloj kuriam meniu prieškalėdiniams savaitgaliams kavinėje, tai jau kurį laiką uostom gvazdikėlius, cinamoną, imbierą ir kardamoną... Bet apie tai - kada nors vėliau, kai jau visiems norėsis pasvajot apie Kalėdas, o dabar - dar ankstoka.
O lapkritis prasidėjo (tiksliau spalis pasibaigė) ypatingai - Helovynu. Dar prieš porą savaičių mūsų paprašė suorganizuoti šventę visam Sólheimar. Tai visa laimė, kad turėjom čia amerikiečių, kurie žino, kaip tokie dalykai daromi :) Merginos pasirūpino dekoracijom, šiurpokais, bet linksmais žaidimėliais, muzika. Sudarėm meniu, tada kepykloj su jų pagalba teko viską paruošti. Buvo labai smagu kept pirštukų formos sausainius, kaulų pavidalo morengus, bet puikiausiai atrodė bananiniai keksiukai su šokoladiniais zombiais, voratinkliais, šikšnosparniais ir juodom katėm:


Galiausiai rūpinomės kostiumais. Nemažą dalį jų radom teatro drabužinėj (ten jie laiko spektaklių, kuriuos rengia kasmet, kostiumus, tai ji prigrūsta pačių keisčiausių dalykėlių). Aš apsirengiau troliu, chi, chi :) Sulaukėm gana nemenko pasisekimo - atėjo nemažai darbuotojų (su gana įspūdingais kostiumais) ir Home's people (kai kurie pasiruošę, kitiems kaukes, perukus ar kostiumus uždėjom vietoj). Konkrečios programos neturėjom, tai viskas vyko daugmaž vienu metu - kai kas žaidė, kai kas šoko, kai kas valgė, kol staiga kažkas užmetė akį dangun ir pamatė Šiaurės Pašvaistę. Pirmą po ilgos pertraukos, ryškią, šokančią per visą dangų. Tai tik įsivaizduokit vaizdą: pačiais keisčiausiais kostiumais pasidabinusius žmones, žvarbų rudens vakarą, kažkur toli toli nuo civilizacijos užvertusius akis į dangų, nutviekstą žalių pašvaisčių - ar gali būt geresnis Helovynas?

spalio 29, 2011

The Home's People

Sveiki, žemyno žmonės,

Šį laišką nusprendžiau paskirti ypatingiesiems Sólheimar gyventojams, kuriuos čia visi vadina The Home's People. Tai - visi čia gyvenantys, didesnę ar mažesnę negalią turintys žmonės. Per savo 10 (!) savaičių pažinau keletą jų, supratau, kokie skirtingi ir kartu panašūs jie yra. Bet, ko gero, geriausia būtų jei papasakočiau apie kiekvieną iš jų atskirai, taip turėtų būti lengviau susidaryti gyvą įspūdį.
Pradėsiu nuo Sólheimar žvaigždžių Reynir Pétur ir jo merginos Hanný. Jam - 63-eji, jai - irgi panašiai, nepamenu tiksliai, jie abu čia gyvena dar nuo Sesseljos laikų, yra labai atviri, mėgstantys bendrauti su visais atvykėliais. Reynir Pétur žymus tuo, kad 1985 metais vienas pats apėjo Islandiją keliu Nr.1 taip rinkdamas lėšas sporto salės Sólheimar statybai. Šiaip jau jis dirba šiltnamyje kartu su Bogna, tačiau turi nemažai kitų įdomių hobių, pradedant vėliavomis, skaičiais ir muzika, baigiant filmais ir kompiuteriais. Jis žino kiekvienos valstybės, valstijos, regiono, kartais net miesto pasaulyje vėliavą. Nė kiek neperdedu - kiekvieną vėliavą. Detaliai. Taip pat mėgsta kalbėti apie matematiką ir muziką, sugalvoja savo pavadinimus dideliems skaičiams (tiesą pasakius visai logiškus, kiek mano kuklios matematikos žinios neša). Be to, namuose turi nerealiai didžiulę filmų kolekciją (diskai per visą sieną). Tai - bendras jų su Hanný pomėgis. Hanný - jo tylioji palydovė, labai mėgstanti prieiti prie žmonių, pakutenti ir apsimesti, kad tai ne ji - tik pamerkia vieną akį ir sako: "Ne, ne, čia ne aš". Jos anglų kalba kur kas prastesnė nei jos vaikino, bet kartas nuo karto ir ji numeta kokį bajerį, kad visi tiesiog žvengiam susirietę...


Siggi - kepyklos pagalbininkas, apie kurį jau kažkada pasakojau. Jis kalba nerealiu greičiu, ko gero 5 kart greičiau nei normalus žmogus, paprastai kartoja tą patį sakinį daug kartų, vistik, suprasti kartais labai sunku. Sakom, kad yra islandų kalba ir yra Siggi kalba. Jis dievina saldumynus ir kiekvieną kartą, kai jį nusiunčiam į Vala (parduotuvę) su šviežia mūsų kepta duona, jis grįžta su kokiais nors saldainiais ir limonadais. Niekaip nepavyksta susitarti su pardavėja, kad jam jų neparduotų - matyt Siggi turi neblogą įtikinėjimo talentą.
Rosie - kokių 60 metų moteris, kuri daugeliui iš pirmo žvilgsnio atrodo normali, yra virtuvės pagalbininkė. Ji puikiai kalba angliškai, nes kurį laiką gyveno JAV su savo buvusiu vyru. Be to, girdėjau gandų, kad kadais ji ir Siggi buvo pora. Ji iš tiesų turi gerokai lengvesnės formos negalią nei daugelis kitų Home's People, dėl to ji dažnai jaučiasi pranašesnė ir erzina kitus, jaučiasi, kad ji čia daugelio nemėgsta. Didžiausias jos hobis - mezgimas, ji mezga, neria ir to mokina visą CELL grupę.
Iš esmės, tai visi Home's People yra kaip vaikai - labai emocionalūs, atviri, neretai prieina, apkabina, lengvai nudžiunga ar nuliūsta. Darbas su jais, be abejo, reikalauja kantrybės, bet tuo pačiu yra ganėtinai smagus.

Tiek apie keletą iš jų, tęsinys bus kada nors vėliau.

spalio 16, 2011

Naktis Reykjavik'e arba Iceland Airwaves

Šį kartą pasidalinsiu ganėtinai šviežiais įspūdžiais iš Reykjavik'o, kuriame šį savaitgalį siautė vienas žymiausių (o gal ir pats žymiausias) Islandijoje kasmetinis muzikos festivalis Iceland Airwaves. Šis festivalis paprastai sukviečia garsiausius Islandijos atlikėjus bei svečius iš užsienio taip pritraukdamas gausybę klausytojų. Tiesa, bilietai į festivalį buvo išpirkti dar prieš gerą mėnesį, nors jų kainos - ne itin draugiškos kišenei. Visgi, manau, kad būnant Islandijoj būtų buvę gėda nepasinaudoti proga pamatyti, kaip festivalio metu atrodo sostinė... O juolab, kad galima rasti ir nemokamų koncertų ;)
Taigi, penktadienio vakarą po darbo Axel pavežėjus mus (mane, Bec, Katia ir Claudia) iki Reykjavik'o, įsikūrėme pažįstamų studentų iš Vokietijos name senamiestyje. Negaliu nepasidžiaugt, kad to keturių butų namo interjeras buvo pasakiškas - su jaukiomis antikvarinėmis detalėmis, mediniais baldais, tačiau šviesus ir neperkrautas. O jau virtuvių grožis - kaip mano svajonėse... Na bet čia ne apie tai :) 
Dar prieš tai buvau daug girdėjus apie laukinį naktinį Reykjavik'o gyvenimą, kai neįmanoma rast blaivaus žmogaus, o gatvės pilnos itin linksmai nusiteikusių ir jokių oro sąlygų nepaisančių islandų. Tai gal dėl to naktinis miesto vaizdas manęs nenustebino, nors išties gal ir kiek neįprastai daug žmonių gatvėse vidurnaktį kaip šaliai, turinčiai vos 300 tūkst. gyventojų. Užsukom į kelis barus, kuriuose grojo gyva muzika - pati įvairiausia - nuo Islandijai būdingo melancholiško skambesio iki itin sunkaus roko... Visgi, nuostabiausias to vakaro potyris buvo Sinéad O'Connor koncertas vienoje iš Reykjavik'o bažnyčių. Tiesa, koncertas šiaip jau buvo mokamas, tačiau mes pataikėm jau į pačią jo pabaigą, tai niekas bilietų taip ir nepaprašė :) Užlipom į bažnyčios balkoną tuo metu kai jau visa publika atsistojusi plojo, tačiau tada dar išgirdom kokias penkias dainas. Nuostabias, ramias, susiliejusias su kuklia bažnyčios aplinka, jaukias dainas. Net nesinorėjo išeiti koncertui pasibaigus.
Šeštadienio rytą papusryčiavusios prancūzo studento iškeptais tikrais prancūziškais crepes, patraukėm į blusturgį, o paskui per visą miestą pasidairydamos. Tos dienos puikiausias momentas buvo islandų grupės Of Monsters and Men koncertas naujojoje Reykjavik'o koncertų salėje Harpa. Už stiklinių sienų nušvitusios saulės spinduliams susiliejus su puikiais muzikos garsais erdvė prisipildė džiaugsmo. Siunčiu dalelę jo jums...



spalio 11, 2011

Rudeninė kasdienybė

Pradėsiu šįkart vasariškos Islandijos vaizdais:


...tačiau dabar viskas atrodo gerokai kitaip. Jau minėjau, kad į mūsų kasdienybę netikėtai atsliūkino ruduo. Iš tiesų netikėtai. Tiesiog vieną rytą atsikėlus su saule (nes diena nuo tada, kai čia atvykau jau sutrumpėjo beveik šešiomis valandomis) išvydau aplinkinių kalnų viršūnes pasidengusias sniegu, o žalios spalvos aplink beveik neliko.
Taigi, ką mes veikiam rudenį?
Jaukiai vakarojam. Turėjom porą tikrai jaukių vakarų Hraunprýði su vynu ir... moliu. Taip, moliu! Merginos iš keramikos dirbtuvių nugvelbė gabalaitį molio, tai smagiai sau lipdėm ką tik norėjom. Čia mano "šedevras", kuris vėliau susilaukė dviejų mažesnių kopijų, kurios dar neįamžintos:


Dar turėjom džiugų ispanišką vakarą be ispanų (Bognos idėja, nes ji tiesiog dievina Ispaniją ir viską, kas ispaniška) su jų nacionaliniais patiekalais ir sangria, pasibaigusį flamenko pamoka :)
Be to, vakarais mezgam. Mokinau merginas megzti penkiais virbalais, tai manau, greitu laiku užderės kojinių ir pirštinių derlius ;) Dar žiūrim filmus (kartais dideliam ekrane - Sesseljuhús yra nedidelė kino salė, kartais - tiesiog namuose).
Joginamės. Du kartus per savaitę pasikeisdamos Katia ir Bec (taip pat savanorės) veda jogos pamokėles. Šiaip jau čia daug kas sportuoja ganėtinai aktyviai (sporto salė, bėgiojimas, baseinas ir t.t.), bet aš dar neprisiverčiu, tai apsiriboju joga ir baseinu retkarčiais ;)
Kartas nuo karto apturim kokią nors ekskursiją. Pavyzdžiui, spalio 1 d. su merginom nutarėm nuvykt į Hveragerði miestelį, kuris garsėja šiltnamiais, kuriuose auga islandiški bananai, bei gausybe karštų versmių. Tiesa taip jau nutiko, kad pačio miestelio beveik nepamatėm, apsiribojom puikiu pasivaikščiojimu už jo, iki karštos upės, kurioje išsimaudėm. Nuogos :) Vandeny - kokie 36 laipsniai, ore - daugiausia 6 - taip atrodo maudynės Islandijoj spalio mėnesį. 
Dar turėjom pusdienio ekskursiją visiems Sólheimar savanoriams ir praktikantams per pagrindinius Islandijos turistų traukos objektus - The Golden Circle, kurį sudaro Gullfoss (auksinis krioklys), Geysir (geizeriai) ir Þingvellir (vieta, kurioje 930 m. buvo įkurtas Alþingi - seniausias pasaulyje iki šiol gyvuojantis parlamentas). Þingvellir, ko gero, yra labiausiai dėmesio verta vieta iš šių trijų, įdomi ne tik istoriškai bei iš kultūrinės pusės, bet ir geografiškai. Čia susiduria Šiaurės Amerikos ir Eurazijos tektoninės plokštės, taigi vieta labai simboliška - kažkur per vidurį tarp Europos ir Amerikos ;)


Tiek šiam kartui. O dabar einu, išbandysiu naują sviestinių sausainių su levandomis receptą, nes Pami davė man džiovintų levandų ryšulėlį,  kurį parsivežė iš Portugalijos. Mmmm... vasaros kvapas... turėtų būti skanu :)

spalio 06, 2011

Islandai: keistenybės

Góðan dagin,
Įpusėjus savo antrą mėnesį šioje nuo likusio pasaulio ganėtinai nutolusioj saloj nusprendžiau pasidalinti savo įspūdžiais apie vietinius jos gyventojus. Žinoma, sunku kalbėti apibendrintai apie visus islandus, nes natūralu, kad žmonės čia, kaip ir visur, skirtingi. Tačiau norom nenorom pastebi tam tikrus bendrus bruožus. Ko gero, pirmas dalykas, su kuriuo čia teko susidurti - tai savotiškas jų jumoro jausmas. Geriausias jo pavyzdys - mūsų projekto koordinatorius - Axel. Bendrauti su juo (ypač gerai nepažįstant) gali būti ganėtinai sunku, nes nesuprasi, ar jis kalba rimtai, ar juokauja. Iš esmės, taisyklė galėtų būti tokia: jei vikingų palikuonis rimtu veidu kalba dalykus, kurie tau kelia įtarimą - jis, ko gero, juokauja; tuo tarpu rimti dalykai neretai yra pasakomi juokų forma. Girdėjau galybę istorijų apie tai, kaip Axel gali išvesti žmones iš pusiausvyros savo ne visada suvokiamais juokeliais... 
Prieš keletą savaičių pradėjom gilintis į islandų kalbos ypatybes. O ji tikrai ne iš lengvųjų, labai archajiška, praktiškai nepakitusi nuo IX a., kada norvegų palikuonys įsikūrė šioje saloje. Įdomu tai, kad islandai kalba ganėtinai stačiokiškai, be užuolankų, be didelio mandagumo, jų kalboje net nėra tokio žodžio kaip prašau. Tai, ko gero, vikingų kultūros palikimas. Be to, jie nenaudoja jokių tarptautinių žodžių (čia vykdoma ganėtinai griežta kalbos saugojimo politika ir visiems naujiems žodžiams jie sukuria islandiškus atitikmenis).
Kita įdomybė/keistenybė yra ta, kad dauguma islandų tiki trolių ir elfų egzistavimu (ir visai ne juokais). Kai kurie islandai dėl to iš savęs tik pasijuokia, tačiau kai kurie, matyt jausdamiesi ne itin smagiai dėl nuoširdaus tikėjimo mistinių būtybių galiomis, nemėgsta apie tai daug kalbėti. Kartą Bogna guodėsi vienam iš Sólheimar gyventojų, kad ji prastai miega, nes nejaukiai jaučiasi dėl visų tų istorijų apie trolius. Jis jai kuo rimčiausiai atsakė: "Nebijok, jie geri..." Daugelis kelių čia vingiuoti, nes nenorėta tiesti kelio per kokių tai būtybių namus; neretas vaizdas - nameliukai, kuriuos žmonės pastato elfams kur nors netoli savo namų, norėdami, kad šie juos saugotų. Iš dalies galiu juos suprasti - nereali gamta čia išties sužadina fantaziją ir uolos lengvai pavirsta troliais, kurie atgyja tamsiais vakarais... 


spalio 02, 2011

Mišios arba pirmas tikras kultūrinis šokas

Pradėjau dažnai čia rašyti, ar ne? Bet dabar tikrai negaliu susilaikyti nepasidalinus šviežiais įspūdžiais. Ką tik grįžau iš bažnyčios. Sólheimar šiandien vyko kokios tai ypatingos mišios, iš Reykjavik'o atvyko choras, pora kunigų ir dar kažkokių garbingų svečių. Ta proga nusprendžiau pirmą kartą nueiti ir savo akim pamatyti, kaip atrodo tikros liuteronų mišios.
Pati bažnyčia čia tikrai jauki, be jokių ten auksų ir prašmatnybių. Vienintelis išsiskiriantis elementas - jaukus, iš vilnos nuveltas paveikslas už altoriaus, vaizduojantis Jėzų. Sólheimar turi savo kunigą, pagyvenusį pilvotą dėdę, kuris, kiek teko girdėti, mišias paprastai laiko kartu su savo žmona. Tačiau šį kartą viskas vyko kiek kitaip...
Visų pirma, 14 val turėjusios prasidėti mišios truputį vėlavo, bet tai tik pirmas kiek neįprastas dalykas ;) Mišias šį kartą laikė kunigė (taip, taip žinojau, kad pas juos tai įprasta, bet vis tiek matyti moterį su balta kunigiška apykakle buvo keistoka). Mišos, žinoma, vyko islandų kalba, tai nieko nesupratau, bet buvo lengva pajusti laisvą atmosferą, kartas nuo karto nuskambančius juokelius, negriežtą kunigės kalbėseną.
Viso to įspūdį sustiprino choras. Jauna, marga, kokių 10 žmonių kompanija su vadove. Pirmiausia į akis krito merginų apranga - visos su trumpais sijonėliais ar suknelėm anaiptol neatrodė formaliai. Ir nors giedojo jie bažnytines giesmes, visi spinduliavo laisve (kitokia, nei amerikietiški gospel'ai, sunkiai nusakoma). Vienintelė giesmė, kurią atliko angliškai "I wanna die easy when I die" nuskambėjo tikrai vietoj ir laiku, tik sustiprindama laisvės įspūdį :)
Pačios mišios man pasirodė lyg neturinčios griežtos struktūros (palyginti su krikščioniškom) ir pasibaigė netikėtai greitai. Tiesą sakant nepajutau jokios kulminacijos ar pan., mišios tiesiog pasibaigė. Nebūtų nustebinusi kava ir tortas mišių pabaigoj, bet jų nebuvo, chi, chi :)
Iš esmės galiu sakyti, kad man patiko. 
Gero likusio sekmadienio vakaro.

rugsėjo 30, 2011

Dalelė Islandijos į jūsų virtuvę

Pratęsdama netikėtai užklupusio rudens temą (rytoj spalis, tik šiandien susivokiau), nusprendžiau pasidalint keletu geriausių Sólheimar kepyklos receptų. Tegul jaukus kepinių kvapas užlieja namus, o saldūs skoniai padeda užmiršti visus rūpesčius...


Kryddbrauð (Prieskoninė duona)

125 g spelta miltų (manau galima naudoti ir paprastus kvietinius)
90 g avižinių dribsnių (paprastų, senoviškų, ne kokių greito paruošimo)
100 g cukraus (mes naudojam nerafinuotą)
60 g cukrinių runkelių sirupo (kažkas panašaus į DanSukker auksaspalvį sirupą)
250 ml pieno
12 g kepimo sodos
2 a.š. cinamono
Žiupsnelis maltų gvazdikėlių
Gabalėlis tarkuotos imbiero šaknies

Sumaišyti visus sausus ingredientus išskyrus avižinius dribsnius. Pieną ir sirupą užkaisti puode, bet neužvirti. Suberti avižinius dribsnius ir pabrinkinti 1 minutę. Gautą masę sumaišyti su biriais ingredientais. Gausis ganėtinai lipni, potirštė masė. Ją sukrėsti į kepimo popieriumi išklotą duonos kepimo formą. Paviršių pabarstyti avižiniais dribsniais.
Kepti 180 laipsnių orkaitėje 45 min.


Hjonabandssæla (Pyragas su šimtais variacijų)

140 g cukraus
60 g to paties cukrinių runkelių sirupo
240 g avižinių dribsnių
170 g spelta miltų
65 g rupių spelta miltų
8 g kepimo miltelių
230 g sviesto

Sumaišyti birius produktus ir sirupą, tada į masę supilti išlydytą sviestą ir suminkyti į vientisą tešlą. Pirštais išformuoti tešlą į kepimo formą (dugną ir kraštus) taip, kad tešlos sluoksnio storis būtų kokie 5 mm, pasiliekant truputį tešlos trupiniams. O tada jau vieta fantazijai. Mes gaminam rabarbarų ir obuolių įdarus. Rabarbarų - tai ilgai virtas rabarbarų džemas (iš rabarbarų, cukraus ir imbiero), obuolių įdarui sumaišom obuolius su citrinų sultimis, cukrumi, miltais ir trupučiu cinamono bei tarkuotos citrinos žievelės. Bet manau galima naudoti bet kokią tirštą uogienę, kriaušes ar kitus vaisius. Įdaro viršų pabarstyti trupiniais iš likusios tešlos.
Kepti 200 laipsnių orkaitėje 30 min.


P.S. Nesu visiškai tikra dėl kepinių dydžių, nes savo turimus receptus mažinau 10-15 kartų ;) Taigi lauksiu atsiliepimų/vertinimų/komentarų apie tai kaip sekėsi kepti ;)

rugsėjo 29, 2011

On-arrival mokymai, ruduo ir (ne)normalūs žmonės

Sveiki visi, Lietuvoj ir už jos ribų,
Štai, už lango tyliai kapsint rudeniškam lietui, suvalgius dubenį karštos sriubos prisėdau parašyti naują laišką jums. O gal ir sau - mintis galvoj į lentynėles susidėliot.
Pradėti, ko gero, derėtų nuo to, ką veikiau paskutines penkias dienas. Ogi buvau savanorių On-arrival mokymuose. Tai privaloma EST dalis, kuri esą turėtų atsakyti į visus iškilusius klausimus, supažindinti su Islandijos kultūra bei motyvuoti (ar padėti išlaikyti motyvaciją) savanorystei. Mokymai vyko gražioj vietoj Islandijos vakaruose - Laugar, Sælingsdal. Jų koncepsija panaši kaip ir kitų tokio tipo mokymų (pavyzdžiui Pre-departure, kuriuos turėjau Merkinėj). Tiesa, susirinko ganėtinai įvairiaspalvė savanorių kompanija: iš viso 22 skirtingo amžiaus, tautybės, skirtingą patirtį turintys žmonės, kuriuos suvienijo EST ir Islandija. Taigi, nors patys mokymai manęs per daug nesužavėjo (pvz. pripūsk balioną ir įsivaizduok, kad jis - tavo svajonė, tada neleisk jam nukristi ant žemės ir pan., chi, chi...), ten sutikau daug įdomių žmonių, o kas naudingiausia - radau kontaktų nakvynei Reykjavik'e jei kada prireiks. Be to, gavom daug puikaus maisto (taip, taip, kartais man atrodo, kad visas gyvenimas Islandijoje sukasi tik aplink maistą - pusryčiai, kavos pertraukėlė, pietūs, kavos pertraukėlė (su saldumynais), vakarienė, užkandžiai ir truputis darbo/kitos veiklos tarp jų), mėgavomės geoterminiu baseinu po atviru dangumi (tokį, ko gero turi kiekvienas vos didesnis islandiškas kaimelis) ir dar turėjom vienos dienos kelionę į StykkishólmurStykkishólmur - tai nedidelis žvejų miestelis ant jūros kranto. Ten per porą valandų laiveliu apiplaukėm aplink artimiausias salas, tada truputį sužvarbę užsukom į jaukų vietinį restoranėlį, kur paskanavom karštos sriubos. Tada turėjom porą valandų laisvo laiko, kurio tiesą sakant, pasirodė truputį per daug, nes miestelis, nors ir žavus, tikrai nedidelis :) 



Pereinant prie kitų reikalų, daug kas manęs klausia: na tai kaip tie mano sugyventiniai Bogna ir Niels? Jau beveik mėnuo kaip mes kartu, tai galiu juos švelniai pašaržuot. Ji, mano akimis, ganėtinai tipiška lenkė, mėgstanti stabilumą, ramų gyvenimą su patogumais. Įdomus faktas: bijo (beveik paniškai) sviesto ir pieno. Jis - Danijos kaimo vaikas, ūkiškų darbų mėgėjas, nemėgstantis švaistyti darbo laiko veltui. Įdomus faktas: kai juokiasi, tai visi tai girdi bent 50 metrų spinduliu. O juokiasi dažnai. Tiek trumpai, nesiveliant į detales. Mes visi skirtingi, ir tai moko tolerancijos bei daro gyvenimą kartu ganėtinai linksmą. Jau senokai supratau, kad normalių žmonių nėra - kiekvienas su savo keistenybėm :)
Toks ruduo Mano saloj - tie keletas medžių, kuriuos turim pagelto, lyja vis daugiau, o diena trumpėja. Nežinau kaip bus toliau, bet kol kas tai tikrai neliūdina. Pamažu imu jaustis Sólheimar kaip namuose. Ypač jauku čia grįžti po ilgesnės kelionės, kai įvažiavus į Hraunprýði kiemą mintyse nuskamba Home, sweet home.
P.S. Užmečiau akį į kalendorių. Šiandien - lygiai 6 savaitės nuo tos dienos, kaip mano kojos palietė šią ledo ir ugnies žemę. 6. Nei daug nei mažai, bet jos buvo tikrai turiningos. Pasistengsiu taip ir toliau ;)
Tiek šiam kartui,
Labanakt.

rugsėjo 21, 2011

Pažintis su Islandija: Laugavegurinn

Visiems, kas pasiilgo mano laiškų - džiugi naujiena - grįžau iš svaigios kelionės. Galva pilna įspūdžių, fotoaparastas - nuotraukų, kišenės - smėlio ir akmenų :)
Bet apie viską iš pradžių... Rugsėjo pradžioje į Sólheimar atvyko grupė CELL studentų iš JAV, kurie čia turi įvairias paskaitas ir užsiėmimus ekologijos tematika, taip pat keliauja po Islandiją. Viena iš kelionių, numatytų jų tvarkaraštyje - žygis iš Landmannalaugar į Þorsmörkvadinama Laugavegurinn trasa. Taip jau sutapo, kad vienas iš EST tikslų yra supažindinti savanorį su priimančia valstybe, suteikiant galimybę keliauti, taigi mūsų trijulė buvo pakviesta prisijungti prie studentų šiame žygyje.
Laugavegurinn - tai viena populiariausių trasų Islandijoje - 4 dienų žygis, per kurį įveikiami 55 nuostabaus, nuolat kintančio kraštovaizdžio kilometrai. 


Didžiausią rūpestį prieš kelionę kėlė oro prognozės. Ir (beveik) ne be reikalo... 
Pirmąją dieną įveikėme 12 km ir pakilome apie 470 m į maždaug 1000 m aukštį. Tai buvo sunkiausia diena, nes kiaurai merkė lietus ir iš kojų vertė stiprus vėjas. Visgi, nuolat kintantys pribloškiantys (nors ir rūko slepiami) vaizdai gaivino širdį. Pradedant garuojančiomis versmėmis, spalvingais vulkaninės kilmės kalnais, baigiant rūku pasidengusiais ledynais... Viskas šalia. Ko gero būtume pamatę dar daugiau jei ne lietus ir rūkas, tačiau kiekvienąkart besiropščiant į kokį kalną ir klausiant savęs "koks velnias mane čia nešė?", viršūnėje laukdavo atsakymas atimantis kvapą ir nuovargį ;)




Visa laimė, kad per naktį kalnų trobelėje drabužiai ir batai išdžiuvo. Antroji diena buvo kur kas lengvesnė - įveikėme apie 14 km, daugiausia nuokalne. Beveik be lietaus, tik su stiproku vėju leidomės žemyn, išnirome iš visa gaubiančio rūko į ledu padengtus slėnius, pamažu daugėjo žalumos, upeliukų. Temperatūra kilo, jautėmės, lyg sugrįžę iš žiemos į vasarą. Galiausiai pasiekėme žaliuojantį slėnį, kuriame prie Alftavatn (isl. Gulbių ežero) mūsų laukė jauki pastogė nakčiai.




Trečioji diena - 16 km žygis, prasidėjęs lengvu vėjeliu ežero pakrantėje. Vėliau - kalnai ir pakalnės nusėtos suakmenėjusiais troliais, bridimas per ganėtinai plačią ir sraunią (ir šaltą :)) upę, nuostabūs kriokliai. Pabaigai - kelionė per tamsaus vulkaninio smėlio dykumą siaučiant 20 m/s vėjo gūsiams. O tada atgaivai - neregėto grožio kanjono vaizdai.




Ketvirtoji diena buvo, ko gero, pati lengviausia. Lietų nuolat keičiant saulei, lydimi vaivorykščių nuėjome 14 km. Stebėjomės toliau kintančiu karštovaizdžiu - nuo gilių kanjonų ir perbrendamų upių iki rudenėjančio islandiškų žemaūgių berželių miško, kiek priminusio Lietuvą.




Visos kelionės metu mus lydėjo, nuostabiu maistu lepino, istorijom apie vaiduoklius gąsdino ir vietines legendas pasakojo du puikūs gidai Pall ir Rosa. Nepaisant nelepinusio oro, pasisekė, kad nekeliavome šiuo maršrutu vasarą, kai šią vietą užgula tūkstančiai turistų. Be mūsų grupės žygiavo tik vienas vokiečių keliautojas, tad trobelėse buvo gana erdvu, o kelyje nesimaišė turistai (kurių, sako, čia priskaičiuojama daugiau nei avių, o avių čia labai daug).


rugsėjo 10, 2011

Saldi kasdienybė

Kažkuriame ankstesniame laiške rašiau, kad išvykus Frosti, man teks pasiieškoti veiklos už kepyklos ribų. Tačiau valdžia visgi nesiryžo sustabdyti kepyklos veiklos ir viskas susiklostė kiek kitaip nei planavau. Savaitę Frosti pavadavo vokietė Sandra, profesionali kulinarė (bet ne konditerė :)), kuri paprastai ruošia bendrus pietus virtuvėje, esančioje virš kepyklos. Su ja visai šauniai pasidarbavom - buvo smagu, nes mes abi ne itin gerai išmanėm kai kurių kepinių subtilybes, eksperimentavom, kai kas pavykdavo, kai kas nelabai. Be to, man patiko ganėtinai laisvas jos požiūris - kepėm įvairesnius skanėstus, ji net leido man kepti pyragą pagal savo receptą. Tačiau šį trečiadienį ji išvažiavo atostogų į Vokietiją... O tada, tik pamanykit, aš likau praktiškai viena kepykloj. Šis iššūkis truks pusantros savaitės, kol grįš Pami. Ganėtinai keista buvo sulaukti tokio pasitikėjimo, visgi aš čia - dar tik tris savaites. Bet, matyt, tokie jau tie islandai, laisvai žiūri į tokius dalykus. Dabar vienintelis, su kuriuo galiu pasitarti - Sölvi - Vigdísarhús (virtuvės) ir Nærandi šefas, tačiau jis pats ką nors gamina labai retai, dažniausiai tik rūpinasi produktų tiekimu, užsakymais ir pan. Jis padeda man išsiversti receptų ingredientus iš islandų kalbos, tai nors islandiškai dar nesuprantu, bet jau žinau produktų pavadinimus :) Kartais man padeda ir jo tailandietė žmona. Ji atvyko į Islandiją tik prieš kokią savaitę ir beveik nekalba nei angliškai, nei islandiškai. Žodžiu, linksminamės :) Kol kas, rodos, nieko neprideginau ir visi pyragai iškilo, bet dar nepasiekiau profesionalios darbo spartos ir su tortų kremais terliojuos gana ilgai. Bet turiu dar savaitę laiko patobulėti, kol grįš Pami. Tada, manau, truputį atsikvėpsiu.


Žodžiu, gyvenu saldžiai. Su nuostabiais saulėlydžiais kas vakarą ir Šiaurės pašvaistėm, jei pasiseka jų sulaukti. Vakar vakare pirmąkart sulaukėm ryškių, žalių pašvaisčių besiplaikstančių giedram danguje. Ir dar su mėnulio pilnatimi. Nepaprasta :)
P. S. Sako, kad Katla nerimsta. Manau, kad tikrai sulauksim ir ugnikalnio išsiveržimo. Va tada tai tikra Islandija :)

rugsėjo 04, 2011

Nauji gyventojai ir kiti laimingi nutikimai

Štai, jau daugiau nei dvi savaitės kai aš gyvenu šitam atokiam Islandijos kaimely. Nė nepajutau kaip jos prabėgo, tad džiaugiuosi, kad aš čia ne mėnesiui ir ne dviem ;) Jau savaitė prabėgo ir nuo mano paskutinio laiško, o per ją nemažai naujo nutiko, įspūdžių daug.
Nauji gyventojai. Kaip minėjau anksčiau, "Hraunprýði" gyventojai nuolat migruoja. Iškeliavus daugeliui tų, kuriuos radau čia atvykusi, atvyksta švieži veidai. Šios savaitės topas - trys italės, kurioms gerokai virš 50, o gal ir 60 metų - Maria, Maria ir Marta. Atvyko jos čia pagal SEEDS savanorystės programą senjorams ir dvi savaites gyvens su mumis. Šiaip jau tai jos tikrai šaunios moteriškės ir į mūsų kasdienybę įnešė savotiško itališko/močiutiško žavesio.
Atvyko ir pirmoji mano likimo draugė, EVS savanorė metams - Bogna iš Lenkijos. Šaunu, dabar jau tikrai neliksiu viena visiems išvažiavus. Dabar su Bogna laukiam trečiojo mūsų komandos nario, kuris turėtų atvykti jau rytoj.
Penktadienį vakare sulaukėm dar dviejų naujų gyventojų - savaitei čia apsistojo lenkas fotografas-irkluotojas ir jo mergina, jogos trenerė iš Australijos, jau kurį laiką gyvenantys Islandijoje. Jie čia atvyko, nes rengia fotografijų parodą netolimam mieste bei ketina fotografuoti Gulfoss - vieną įspūdingiausių Islandijos krioklių, esantį maždaug už maždaug 40 km nuo Solheimar. 
Gulfoss. Penktadienio vakarą jie sumanė nuvažiuoti prie Gulfoss, apsižiūrėti, taigi man ir kitai savanorei - Darinai teko galimybė važiuoti drauge su jais ir pamatyti tikrai nerealių vaizdų. Buvo tikra atgaiva po ilgos darbo savaitės. Tiesa lijo ir buvo jau 8 - 9 val, po truputį temo, tai nuotraukos nekokios. Bet aš ten dar tikrai grįšiu ir deramai užfiksuosiu tą grožį :)



Baseinas. Gal ir truputį pavėluotai, bet atradau puikią vietą relaksacijai Solheimar - šilto (apie 36 laipsnių), geoterminio vandens baseiną po atviru dangumi ir karštą (kokių 60 laipsnių) vonią šalia jo, po tuo pačiu islandišku dangumi. Tikras malonumas. O dar kai pagalvoji, kaip puiku bus pasiplaukioti šaltą žiemą, sningant ar žvaigždėms žibant... :)
Šiaurės pašvaistė. Taip, taip, taip, jau! Pamačiau pirmąją savo Aurora Borealis. Ji nebuvo idealiai ryški ir spalvinga, nes dangus buvo ganėtinai debesuotas, bet vis tik sezonas jau prasidėjo. O manęs dar laukia ilga ir tamsi islandiška žiema, per kurią tikiuosi pamatyt dar daug pašvaisčių. Ir pažadu pasidalint nuotraukom, jei tik pavyks tai užfiksuot.

rugpjūčio 29, 2011

Žmonės Sólheimar: vietiniai ir atvykėliai

Ko gero visiems, su kuriais dalinausi pirmaisiais įspūdžiais apie savo naujuosius namus, užsiminiau apie 20 savo sugyventinių, su kuriais teko dalintis savanorių namo ("Hraunprýði") plotą. Tik atvykus, mane ištiko lengvas šokas dėl betvarkės svetainėje ir virtuvėje... Visa laimė buvo, kad gavau vienvietį kambarėlį atskiru su vonios kambariu. Iš tiesų, man "pasisekė" atvykti kaip tik tuo metu, kai "Hraunprýði" buvo perpildytas kaip niekada.


Tačiau per pirmąją savaitę po truputį pažinau savo sugyventinius. 11 patrakėlių Worldwide Friends, atvykusių čia dviems savaitėms sodinti medžių, nors tarp jų buvo ir tokių, kurie visiškai nežinojo kur važiuoja... Keletas internų (praktikantų), atvažiavusių 3 mėnesiams. Keista, bet tik nedaugelio jų specialybė turėjo ką nors bendro su darbu, kurį jie dirbo Sólheimar. Buvo ir pora merginų, kurios čia atvažiavo tiesiog savo iniciatyva, norėdamos mėnesį padirbėti/pagyventi eko-kaime. Kaip galima nujausti, kiekvienas čia turi savo tikslus, poreikius ir įsivaizdavimą, kaip viskas turi vykti.
Be to, visi jie - iš skirtingų valstybių - pradedant JAV, Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija, baigiant Rusija ir Pietų Korėja. Taigi, nepaisant kai kurių nepatogumų, buvo visai smagu gyventi daugiakultūrinėj/daugiakalbėj aplinkoj. Supratau, kad mano rusų ir prancūzų kalbų žinios ne tokios ir prastos :)
Dabar, kai daugiau nei pusė jų išvažiavo namo (o likusieji taip pat kraunasi lagaminus), "Hraunprýði" tapo kažkaip neįprastai ramus. Ir nors nauji gyventojai čia pasirodys jau po keleto dienų, manau, kad ši ramybė liks čia iki kitos vasaros, nes gyventojų jau nebebus tiek daug.
Tokia jau "Hraunprýði" (o tuo pačiu ir Sólheimar) kasdienybė - nuolat besikeičiantys veidai ir vos ne kasdienybe tapusios išleistuvės/sutiktuvės. Kartais man darosi truputį nejauku pagalvojus, kaip šis procesas atrodo nuolatiniams Sólheimar gyventojams... O jie ir patys pripažįsta, kad stengiamasi mažinti trumpalaikių atvykėlių skaičių, į juos žiūrima visai kitaip nei į atvykusius čia ilgesniam laikui.
Taigi, vietiniai... Sveikieji ir (ne)sveikieji - kartais sunku atskirti, kas yra kas, gi riba gana slidi :) Po truputį su jais pažindinuosi, stengiuosi nepamiršti vardų, atmintyje užfiksuoti ypatybes, detales. Ir nors jų ne tiek ir daug, nelengva viską prisiminti. Nors beveik visi kalba angliškai, dažnai tenka susidurti su situacija, kai jie tarpusavy bendrauja islandiškai - ne itin jauku, bet tai puikiai motyvuoja mokytis islandų kalbą.
Tiesa, šeštadienį vakare man ir kitiems savanoriams teko laimė sudalyvauti islandiškame vakarėlyje Axel - Sólheimar projektų koordinatoriaus, namuose. Jaukiai pasėdėjom prie židinio kieme, laukdami Šiaurės pašvaisčių (taip, taip - sako, kad jos jau pasirodė - prieš keletą naktų, tik man dar nenusišypsojo laimė jas pamatyt), deja šįkart buvo pernelyg debesuota. Vėliau klausėm gitaros ir islandiškų dainų, kurias užtraukė įkaušę Axel draugai. Žodžiu, buvo puikus vakaras.
Tiek šiam kartui, daugiau apie mano gyvenimą tarp vikingų palikuonių - kitame laiške.

rugpjūčio 27, 2011

Kepykla "Nærandi"

Į Solheimar važiavau tiksliai nežinodama, kokį darbą man teks dirbti. Visgi vyliausi, kad teks kepti (pyragus) arba virti (muilą) :) Ogi man atvykus paaiškėjo, kad jiems kaip tik labai reikia pagalbos kepykloj - abipusis džiaugsmas.
Iki šiol kepykloj jie dirbo trise: šefas Frosti - vidutinio amžiaus islandas, labai mėgstantis dainuoti ir mokantis, bet nelabai mėgstantis kalbėti angliškai (tiesa, jis nuo rugsėjo 1 d. išeina iš darbo - kraustosi į Reykjavik'ą ir dirbs ten); Pami - portugalė mergina, kuri atvažiavo čia šių metų pradžioj keletui mėnesių kaip savanorė, bet sužavėjo visus savo kulinariniais talentais ir liko dirbti; Sigurður, kuris turi kažkokią tai protinę negalią ir gyvena čia dar nuo tada kai buvo vaikas. Jis labai draugiškas ir šnekus (truputį moka angliškai), labai domisi muzika - pradedant Mocartu, baigiant Deep Purple ir žino ko gero kiekvieną dainą, kurią groja radijas. Dirba jis iš lėto ir dažniausiai paprastus darbelius, tokius, kaip etikečių klijavimas, duonos pjaustymas ir pan.
Pami šį trečiadienį išvažiavo atostogų į Portugaliją ir grįš tik po trijų savaičių. Taigi iki rugsėjo dirbsiu su Frosti ir Sigurður, o tada, porai savaičių - kol grįš Pami - pasieškosiu darbų kitur, nes kepykla nedirbs.


O dabar prie reikalo - ką mes kepam :) Vienas iš nedaugelio dalykų, kurie gerai auga Islandijoj - tai rabarbarai, taigi Solheimar garsėja savo firminiu rabarbarų pyragu. Taip pat kepam obuolių pyragą, bandeles su cinamonu, sausainius su sezamo sėklom bei su šokoladu ir čili. Dar keletas rūšių duonos, tortukų. Taip pat čia gaminamas ir čatnis - aromatingas daržovių troškinys/padažas. Šiaip jau produktų liniją planuojama plėsti, tai manau būtų smagu prie to prisidėti. Na, laikas parodys :)
"Nærandi" stengiamasi naudoti daugiausia ekologiškus produktus, tačiau tai ne visada taip šaunu kaip gali pasirodyti, nes, pavyzdžiui, obuoliai į obuolių pyragą keliauja iš Naujosios Zelandijos... Manau būtų neblogai paieškot daugiau vietinių produktų, tokių kaip rabarbarai, ir jų panaudojimo būdų.
Aš kol kas daugiausia prisidedu prie gaminių formavimo, kepimo bei pakavimo ir jau baigiu priprast prie ganėtinai masinių gamybos apimčių. O šiaip jau tai "Nærandi" yra jauki, šilta vieta, kurioje nuolat skamba muzika, o kartais net kepėjų dainos :)

rugpjūčio 23, 2011

Reykjavík arba pirmieji islandų ypatumai

Kaip kai kam jau minėjau, šį šeštadienį turėjau džiaugsmo aplankyt Reykjavik'ą - šiauriausiai esančią sostinę pasaulyje, kurioje gyvena beveik 2/3 visų islandų. Kaip tik tą dieną vyko vienas stambiausių šio miesto kasmetinių renginių - Reykjavik'o kultūros naktis. Galimybės pasilikti mieste per naktį deja neturėjau, bet kaip pirmam kartui, užteko ir dieninio pasivaikščiojimo po centrą, juolab, kad ir re(n)ginių pakako. Pirmas įspūdis - priešpiet dar pakankamai erdvios gatvės į pavakarę tapo sunkiai įveikiamos.


Būtų lyg ir nieko keisto - didelis renginys, nedidelis miestas, daug vietinių ir turistų... Bet netrukus tiesiog imi pastebėti, kad kažkas čia ne taip. Ogi gausybė tėvų, stumiančių vaikiškus vežimėlius arba paūgėjusių vaikų, lakstančių aplink. Susidaro norinčių prasilenkti vežimėlių kamščiai. O kur dar dvynukų vežimėliai... :) Jeigu įprastam mieste prie kavinių žmonės palieka savo dviračius, tai čia įprastas vaizdas - eilė vežimėlių.


Kodėl yra taip kaip yra? Ogi todėl, kad kiekvienas islandas (-ė), kuriam(-iai) virš 20 turi vaiką (arba keletą). Ir tai tikrai nebūtinai reikškia, kad jie anksti tuokiasi. Be to, jie dažnai skiriasi ir vaikas lieka gyventi su vienu iš tėvų. Gal tiesiog bando palaikyti savo nedidelę populiaciją? :)
Beje, ne išimtis ir Solheimar - kartas nuo karto vis tenka nustebti, sužinojus, kad vienas ar kitas čionykštis turi vaiką. 

rugpjūčio 21, 2011

Pažintis su Sólheimar

Žinau, kad daug kam Lietuvoje prieš išvykdama pažadėjau reguliariai rašyti. Tačiau nusprendžiau, kad geriau neatakuosiu jūsų e. pašto dėžučių savo sapalionėm, o tie, kam bus įdomu, kaip gyvenu, galės viską sužinoti čia.

Taigi, taigi, visų pirma, ko gero, reikėtų pradėti nuo pažinties su Sólheimar.
Sólheimar - tai eko-kaimas, įkurtas dar 1930 m. (sako, pirmas toks Islandijoj). Jo įkūrėja Sesselja Hreindís Sigmunsdóttir, po studijų Danijoje įkvėpta Rudolf Steiner antroposofinių idėjų, nusprendė iš bažnyčios gautoje žemėje įkurti vaikų namus. Pažymėtina tai, kad ji pirmoji, nepaisydama aplinkinių prieštaravimų, Sólheimar apgyvendino normalius vaikus kartu su turinčiais negalią, maitino juos daržovėmis (nors islandai tuo metu valgė vien mėsą ir bulves). Be to, ji buvo ekologinės žemdirbystės pradininkė Skandinavijos šalyse.


Laikui bėgant Sólheimar keitėsi ir šiuo metu tai jau nebe vaikų namai. Visgi, čia tebegyvena keletas pirmųjų gyventojų, kurie atvyko dar būdami vaikais ir praleido čia net 50 ar 60 metų. Sólheimar įvardina save kaip eko-bendruomenę, besiremiančią nevyriausybinės, ne pelno siekiančios organizacijos principais. Šiuo metu čia - apie 100 nuolatinių gyventojų, iš jų 43 turi kokią nors negalią. Bendruomenėje vykdoma keletas projektų, tokių kaip ekologiškų daržovių auginimas, įvairios dirbtuvės (žvakių, muilo ir kremų, medžio, popieriaus, audimo ir mezgimo, keramikos), medžių ir kitų augalų sodinimas, kepykla. Pagrindinis šių projektų tikslas - padėti bendruomenės nariams realizuoti save bei gauti pajamų, reikalingų Sólheimar išlaikyti. Veikia parduotuvė, kavinė bei galerija, kur parduodama čia pagaminama produkcija. Taip pat čia įkurtas ir Sesseljuhús - edukacinis aplinkosaugos centras. Vasarą čia apsilanko nemažai turistų, veikia svečių namai, kuriuose gali apsistoti bet kas, panoręs geriau pažinti eko-bendruomenės gyvenimą.


Kiekviena darbo diena Sólheimar prasideda 9 val. rytiniu susitikimu prie seniausio namo kaimelyje, kurio metu visi sustoja ratu, aptaria dienos planus, susikimba už rankų, sudainuoja dainą islandiškai ir išsiskirsto į darbus. Vėliau visi susitinka per pietus, kurie visada valgomi bendrai. Įdomu tai, kad labai rimtai žiūrima į kavos pertraukėles -10 ir 15 val visi meta darbus ir kartu sėda prie kavos/arbatos puodelių :)


Tai tiek pradžiai. Laukit kitos dalies, o aš einu rinkti mėlynių :)